Jei netyčia užsuktumėte į mokytojų kambarį, galvoje tikrai nepašviesėtų ir sužinotumėte tai, ko dar nežinojote – pirmokai į pamokas atsineša peilius ir klasėje paprastai atsiranda bent vienas, kuris pusę pamokos pratupi po stalu; paaugliai engia savo bendraklasius, mokytojus, tyčiojasi, spardosi, spjaudosi; mokinys N. N., atsisėdęs į koridoriuje stovintį fotelį su ratukais, juo važinėjasi visą pamoką ir nepabūgsta nė iš kitos klasės išėjusios direktorės. O kur dar rūkančių mokinių nugultos tualetų palangės ar bejėgiai tėvai, prasitariantys mokytojui – atėmėme iš kvaišalus vartojančios dukters namų raktus, kad ji neišneštų paskutinių daiktų.
Tokia yra mokyklos kasdienybė – mokiniai karaliauja, o mokytojai nebeturi elementarių svertų, kaip būtų galima juos sudrausminti ir apsisaugoti pačiam, pasirūpinti savo psichiniu ir fiziniu saugumu. Kodėl nepavyksta išnaudoti prieš dvidešimt metų pagrindinių švietimo pertvarkos strategų, tokių kaip Meilė Lukšienė, suteiktų galimybių? Ir kodėl mokykla nėra ta vieta, kurioje būtų formuojamos tvirtos vertybinės nuostatos?
Į penktą klasę – lipdyti raidžių
Kad tokia padėtis susiklosto, tikrai nereikėtų per daug stebėtis – nuo pat pradžių viskas yra kaip užprogramuota: pradinėse klasėse mokytojai su mokiniais žaidžia, piešia saulutes ir zuikučius, penktoje šeštoje klasėje pradeda šį tą panašaus į ugdymo procesą, septintoje klasėje patys mokiniai „pradeda“ savo raidos procesą – paauglystę, o kur dar tėvai, vis zyziantys, kad per sunku ir šiaip kažkas negerai, arba patys mokytojai, amžinai nepatenkinti, piketuojantys arba streikuojantys, bet jau seniai virtę vienos sistemos sraigteliais.
Klasėse tvarką daro sunkūs mokiniai, o gabieji žvilgčioja į juos ir po truputį drąsėja. Iš tiesų kam ieškoti savų kelių, jei yra vienas ir tikrai teisingas, nors ir laisvosios rinkos iškreiptas, perdėm atviras, drąsiai proteguojamas pinigais palaikomų idėjų. Todėl ilgainiui darosi visiškai suprantama ir normalu, kai vaikas į mokyklą ateina turėdamas vienintelį tikslą – susitikti ir pabendrauti su draugais, parūkyti, pasikumščiuoti, parodyti, ką išmoko visą mėnesį lakstydamas gatvėmis.
Viena nenorėjusi prisistatyti mokytoja pasakojo: „Kartais vienas sunkus mokinys sugriauna visą pamoką. O jei pamokoje sėdi trys–šeši tokie mokiniai ir visi skirtingo lygio? Visas ugdymo procesas nueina vėjais, kenčia kiti vaikai, o pasiskųsti administracijai negali – sakys, nesusitvarkai su klase, esi prasta, nevykusi pedagogė. Iš psichologų – jokios pagalbos. Mano viena kolegė anglistė prasitarė turinti mokinę, besimokančią pagal adaptuotą – gerokai palengvintą – programą. Kartą psichologė po stebėtos pamokos ją pakritikavo – esą mergaitei negerai kišti į galvą tiek daug žodžių. Ji patarė paimti plastilino gabalėlį ir per pamoką lipdyti raides, žodžius. Apie kokį mokymosi lygį galima kalbėti, jei siūlomi tokie dalykai – penktoje klasėje atsinešti plastilino ir lipdyti žodžius?“
Kita istorijos mokytoja Liudmila Bareikienė pateikia tokį atvirumu ir tiesmukumu šokiruojantį pavyzdį – per pamoką ji bandžiusi penktokams išaiškinti išorines ir vidines Lietuvos valstybės susikūrimo priežastis ir kas yra tas Lietuvos valdovas Mindaugas. Iš akių ji pamačiusi, kad vienas berniukas, turintis specialiųjų poreikių, jos aiškinimo nesuprato. Tada ji viską išdėstė maždaug taip: „Mindaugas – tai dėdė, kuris prigrasino kunigaikščiams ir privertė juos paklusti sau, o kitus išvarė ar nubaudė. Visi, kurie pakluso, ir tapo valstybe.“
Nenorėjusi prisistatyti mokytoja stebisi, kad daugeliu atvejų tėvai nekontroliuoja mokymosi proceso – ramu, vadinasi, viskas yra gerai; vaikas nesiskundžia, vadinasi, yra gabus. Bet „viskas gerai“ gali būti dėl kelių priežasčių, ir tų priežasčių seka gana logiška – vaikas ar vaikų grupė negeba mokytis, galbūt turi specialiųjų poreikių ir mokytojai nuleidžia rankas, tegul būna taip, kaip yra; paskui visa klasė, kartu su mokytoju priekyje siekdama išvengti nepageidaujamų padarinių ir nesumenkinti vaikų, besimokančių pagal specialiojo ugdymo programą, vertės, nori nenori pradeda orientuotis į žemesnį lygį; galų gale kokioje dešimtoje klasėje paaiškėja, kad būdami ketvirtokai mokėjo geriau skaityti, skaičiuoti, o dabar galvoje... tuštuma.
Jis nesimoko – kuo aš prastesnis?
Neprisistačiusios mokytojos teigimu, kai kalbame apie ugdymo kokybę, žinias ir įgūdžius, apie sisteminį lavinimą, kaip lavinimo pamatą, ir kartu apie tai, kaip svarbu yra integruoti specialiųjų poreikių vaikus į mokyklos aplinką, prieštaraujame patys sau. Mokytoja pasiūlė rimtai pamąstyti, ar galima vaiką, visą mėnesį nebuvusį mokykloje, sodinti į tą patį suolą, kaip ir jo klasės draugus, ar tai nėra paprasčiausia kompetencijos stoka arba kaitos proceso imitavimas?
„Aišku, teoriniu lygmeniu viskas yra labai gražu – sunkų mokinį ar mokinį, turintį specialiųjų poreikių, integruojame į ugdymo procesą, mėginame pasirinkti tinkamą elgesio klasėje valdymo strategiją, atsižvelgti į vaiko fizinio aktyvumo lygį, į socialinę aplinką. Bet mokiniai yra gudrūs, jie supranta – leidžiama jam nesimokyti ar nelankyti mokyklos, tai kuo aš prastesnis? Mano draugas pereina iš vienos klasės į kitą, ir aš kaip nors pereisiu. Pagudraujama vieną kartą, kitą ir štai – visos klasės mokymosi lygis prastėja.
Per posėdžius administracija pabrėžia, kad – šiukštu – nei tėvams, nei vaikams neprasitartume, kiek specialiųjų poreikių mokinių mokosi klasėje ir mokykloje. Tai esą konfidencialu ir pedagogas už tai gali būti nubaustas. Bet finansavimas yra, kažkokių pozicijų jų atžvilgiu yra laikomasi, tai kodėl tai yra taip slapta? Jei mokinys sugriauna pamoką, jis turi būti baudžiamas – ir gana griežtai. Mokinio tėvai, mano manymu, turėtų pakrapštyti savo kišenes. Bet dabar susidaro paradoksali padėtis – viena mokykla nori pasirodyti geresnė už kitas ir slepia bet kokią neigiamą informaciją. O kuo tai gali baigtis, nesvarsto – šiandien rūpi mokinio krepšelis, o kas bus rytoj, pagyvensime – pamatysime.“
Mokytoja papasakojo pažinojusi vieną motiną, kuri, pervedusi vaiką į kitą mokyklą, griebėsi už galvos. „Kai ieškojo kitos mokyklos, siekdami vaiką izoliuoti nuo neigiamos aplinkos, jos kaip susitarusios viliojo ir gundė pažadais. Bet tai buvo tik iliuzijos. Naujojoje mokykloje vaikui dar pablogėjo, nes ir aplinka buvo prastesnė, klasėje buvo daugiau silpnai besimokančiųjų, specialiųjų poreikių, tiesiog nebuvo į ką lygiuotis, o dar reikėjo nešioti direktorei lauknešėlius. Vos ne kasdien mokyklos koridorius mynusi motina tik atsidusdavo: „Ačiū Dievui, jau dešimtokas, kaip nors“, – kalbėjo mokytoja.
Sunkus vaikas turėtų būti tėvų rūpestis
Septintoje klasėje besimokančio A. mamos Jurgitos Ivanovienės manymu, jei vaikas yra sunkiai auklėjamas, juo pirmiausia turi susirūpinti ne mokytojai ar psichologai, o tėvai. Motina, supratusi, kad jos sūnus, aktyvesnis nei kiti vaikai, kelia mokykloje daug problemų, mėgsta erzinti kitus vaikus ir komentuoti jų elgesį, tyrė jį Vaiko raidos centre. Jokių patologijų nebuvo nustatyta, vaiko drausmė nepagerėjo.
Bet štai vieną dieną mokykla iškėlė ultimatumą – perkelti vaiką į kitą mokyklą. Griežta ir kategoriška mokyklos bendruomenės pozicija ir motinos pokalbiai su sūnumi, aiškinimai, kad elgesys turi atitikti protą ir sugebėjimus, privertė paauglį susimąstyti: „Kai baigėme šeštąją klasę, nuėjome pas direktorę. Ji pagyrė mano sūnaus elgesį, sakė, kad jis suvyriškėjo, netrukdo per pamokas, pradėjo gana gerai mokytis. Dabar jis septintokas. Aišku, mokytis jis pritingi, nors tikrai sugeba, paklaustas apie namų darbus, pagarbiai įtikinėja, kad “nieko neužduota”. Vakarais visas dėmesys skiriamas jam, ir tai duoda tikrai puikių rezultatų. Labai svarbu nuolatinis dėmesys ir bendra veikla.“
Motina sutinka, kad mokykla, pareiškusi griežtą poziciją, elgėsi tinkamai – jos sūnus trukdė mokytis kitiems ir nesimokė pats. Švietimas, jos žodžiais, turi atgauti prideramą vietą žmogaus gyvenime, mokyklos bendruomenė turi imti iniciatyvą į savo rankas ir pradėti spręsti problemas, kurių valdžia nesugeba išspręsti. Paklausta, kaip elgtųsi, jei sužinotų, kad vaikas mokykloje pasirodo vieną du kartus per mėnesį, motina pasakė, kad kreiptųsi į specialistus privačiai – jokios kitos išeities ji nematanti: „Mokykloje tokio lygio integruotam ugdymui nėra pasiruošta arba tam, kad jis būtų sėkmingas, reikia išspręsti daugybę finansavimo, specialistų ir paslaugų, ugdymo proceso organizavimo, priemonių bei aplinkos pritaikymo problemų.“
Motina žinanti, kad pagal švietimo teorijas sunkūs vaikai turi neišsiskirti iš mokyklos aplinkos, turi gauti kitokias, lengvesnes, užduotis, bet ji nemananti, kad tai yra gerai – supanti aplinka turi versti rungtyniauti, lyginti ir lygiuotis, antraip ugdymas bendrojo lavinimo klasėje tampa neveiksmingas.
Mokytojai – ne kūrėjai, o vykdytojai
Paprastai tokių vaikų kaip Benas (vardas pakeistas) klasėje – ne vienas. Tėvams jis beveik nereikalingas, o mokytojai, užuot formavę tvirtas savo ugdytinių vertybines nuostatas, kelis mėnesius kaip kokie vykdytojai švaistė savo jėgas, kad...paprasčiausia nuo agresijos apsaugotų kitus vaikus ir save. Tiesiog neliko nieko kita. Mokytojui lino vaidmuo – prižiūrėti, ravėti, rauti, kloti, minti, brukti, šukuoti, verpti, austi, trumpai sakant, kentėti, būti laužomam ir nešiojamam po kaulelį, gainiojam kur pakliuvo, draskomam į visas puses – juk taip tinka šiuolaikinėje mokykloje su savo atributika – krepšeliais. Ir štai pati istorija – paprastas „gyvenimo vaizdelis“.
Benas mokosi pagal specialiąją programą, skirtą moksleiviams, turintiems emocinių ir elgesio sutrikimų (tokių vaikų elgesio formos gali būti įvairios, intelektas taip pat gali būti skirtingo lygio – vaikas gali būti arba protiškai atsilikęs, arba išsiskirti dideliais gabumais). Į naująją mokyklą perėjo būdamas ketvirtoje klasėje. Tai buvo jau trečioji ar ketvirtoji jo mokykla. Per pamokas jis keikėsi, lakstė po kabinetą, daužėsi, trankėsi, sukeldavo muštynes. Vieną kartą iš įsiūčio vos neiškūlė lango. Į pastabas ir prašymus reaguodavo agresyviai. Skųsdavosi, kad niekam jis nereikalingas, kad niekas jo nesupranta.
Apie savo šeimą kalbėjo negražiai, sakė, kad jį mama apgaudinėja, iš jo pasiskolina pinigų ir neatiduoda. Per literatūros pamokas, kai būdavo skaitomas koks nors kūrinėlis, reaguodavo prieštaringai – pvz., pusę pamokos skųsdavosi, kodėl taip smagu yra ne jam, o tiems kūrinio veikėjams, kodėl juos tėvai išleidžia į stovyklą, o jo ne. Po tokių „komentarų“ jis kumščiais pradėdavo trankyti arba į suolą, arbą į šalia sėdintį draugą, akys išsiplėsdavo, seilės nutįsdavo ant megztuko. Vaikas šėldavo, o visa klasė juokdavosi.
Mokytojai prašė, kad agresyviam vaikui būtų skirtas individualus namų mokymas. Buvo parašyta krūvos paaiškinimų, pasiaiškinimų, prašymų. Administracija reagavo nepalankiai – esą tai brangu, viską mes žinome, nieko padaryti negalime, turime dirbti taip, kaip yra. Paklausta, kas būtų kaltas, jei klasėje atsitiktų nelaimė, administracija tylėdavo. Buvo aišku – finansavimas sau, mokytojų bei vaikų fizinis ir psichinis saugumas – sau.
Beprasmė ir visiškai nereikalinga administracijos ir mokytojų „kova“ truko tris keturis mėnesius. Tik per stebuklą pavyko pasiekti, kad vaikas mokytųsi namuose.
O kiek tokių mažų stebuklų neįvyksta, nes visi įtemptai tarnauja mokinio krepšeliui? Kiek kartų dėl finansinės mažakraujystės iš normalių mokinių klasėje būna atimtos galimybės derinti arba mokytis derinti asmens ir bendruomenės gyvenimo nuostatas? Ir kiek kartų po kokių penkerių ar dešimties metų iš normalių buvusių vaikų, jau suaugusių piliečių, galbūt bus atimta dar daugiau?
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Prieš akis – pravalgytų pajamų žiema
“Maisto bankas” žiniasklaidoje sukėlė nemažai šurmulio, tačiau nuveikti kol kas gali nedaug. Sunkmečio žiema skurstantiesiems bus itin sunki, o šimtai tonų tinkamo vartoti maisto ir toliau bus išmetami. Ignas Krasauskas.
Tai kelio į valstybės finansų krizę biudžetas
Ekonomikos ekspertas prof. Rimantas Rudzkis 2010 metų biudžeto projekte pasigenda gerai apgalvotos antikrizinės krypties. Stanislovo Kairio pokalbis.
Nežiniukų aritmetika: brūkšt – ir sutaupom
Siūlymas naikinti Vaikų išlaikymo fondą susilaukė griežtos kritikos. Siūlantieji pritilo: šį politinį sprendimą jie galėtų pagrįsti tik aritmetiniu išlaidų karpymu, rašo Džina Donauskaitė.
Vėjų naudą UABai gaudo
Vėjo jėgainių parko plėtrą Lietuvoje neišvengiamai lydi interesų konfliktai. Savų argumentų turi ir verslininkai, ir gyventojai, ir gamtosaugininkai. Kokie jie, aiškinasi Erlandas Paplauskis.
Gerovė be augimo
Populiariausias šių dienų mitas – gerovė neįmanoma be augimo.
Kai recesijos akivaizdoje visos pasaulio vyriausybės nori didinti vartojimą, pats laikas suprasti, kad aplinka augančios ekonomikos padarinių paprasčiausiai nebeatlaikys. Britų profesoriaus Timo Jacksono vadovaujamos tyrėjų grupės parengtą ataskaitą skaitė Vytautė Šmaižytė.
„Gaida’09” obertonai Miestui
Intelektas muzikoje, šiuolaikiška architektūra ir miesto tema – šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida’09” lietuvių premjeros ir pasaulinio garso kūriniai, rašo Rasa Gečaitė.