Per trisdešimtmetį - ašaros
Mintis pasidomėti galimybėmis surengti sau ir kitiems gražią šventę kilo tada, kai į redakciją kreipėsi moteris, nusivylusi, jog savo trisdešimtojo gimtadienio Londone jai nepavyko atšvęsti taip, kaip buvo suplanavusi.
„Suknelę užsisakiau, šukuoseną pasidariau, sudėjau daug į tą gimtadienį. Svečiams buvau pasirengusi visokių rungčių, žaidimų, kad visiems smagu būtų, bet kaip ten ką žaisi, jei ten pat krepšinį žmonės atėjo žiūrėti. Tad sėdėjom prie stalo ir pirmas porą valandų visi aptarinėjo, kaip taip galima, nes buvo žadėta, kad bus atskira salė, o paskui, kai jau išgėrėm kiek, anekdotus draugai pradėjo pasakoti, kad bent kiek linksmiau pasidarytų. Nuėjau į tualetą ir man tiesiog ašaros byrėti pradėjo. Tokia va šventė“, – pasakoja rugsėjo pradžioje lietuviškame restorane Rytų Londone savo jubiliejinę šventę surengusi Raminta (vardas pakeistas).
Netesėti pažadai
Neeilinio gimtadienio proga moteris sakė norėjusi sau ir draugams surengti tikrai nekasdienišką vakarą gražioje aplinkoje. Prieš gerą mėnesį drauge su vyru iš nedidelės lietuviškų restoranų pasiūlos jie išsirinko netoli Leytono įsikūrusią, lietuvių mėgstamą „Smiltę“. „Šeimininkė sakė, duodam uždarą salę, ką norit, tą darykit – šokit, rūkykit, gerkit. Aš vyrui sakau, man kitur labiau patiko, nes ten gyva muzika, o šeimininkė sako – nesijaudinkit, pas mus irgi gyva muzika“, – prisimena Raminta. Ji pabrėžė, kad minėtą restoraną pasirinko būtent dėl tų dviejų dalykų - kad bus gyva muzika ir atskira salė. „Kai bendra salė, žinom, kaip būna – čia išgėrė, ten išgėrė, žvilgsniai susitiko ir ką gali žinoti...“, - tuo metu kilusiais nuogąstavimais dalijosi moteris.
Kad nebus gyvos muzikos Ramintos vyrui buvo pranešta likus vos kelioms valandoms iki šventinio vakaro. O nuvykus į restoraną, pasirodė, kad toje pačioje salėje buvo didelis ekranas ir vyko Europos čempionato krepšinio rungtynių transliacija. Tą vakarą lietuvių krepšininkai kovėsi su slovėnais. „Susirinko žmonės tų varžybų žiūrėti. Paprašiau, kad išjungtų televizorių, barmenė pasipiktino. Aš užsisakiau salę, atėjau šventę švęsti, o kiti atėjo į barą pasėdėti alaus išgerti, krepšinio pažiūrėti... Ir visas tas krepšinio sirgalių garsinis fonas nebuvo malonus.“
Raminta guodėsi, kad net rungtynėms pasibaigus pasilinksminti jiems nepavyko, nes muzika grojo pernelyg tyliai. „Kitoje salėje šventė kita kompanija, ten muzika buvo garsesnė, tai mes prašėm, kad leistų mums ateiti kartu pašokti.“
Klientas visada teisus?
Restorano savininkė Dangira Jankauskaitė pripažino, kad iš tikrųjų tą savaitgalį taip susiklostė, jog gyvos muzikos nebuvo. „Pripažįstu, mano kaltė. Jie užsisakė prieš mėnesį ir aš pamiršau, kad tą dieną muzikantai buvo susitarę kažkur kitur groti. Prisiminiau tik tada, kai jie tą šeštadienį susirinko instrumentus... Pranešiau žmonėms, kurie buvo užsisakę salę, o pati kaip tik turėjau važiuoti į Lietuvą, nors paprastai stengiuosi, kai būna pas mus šventės, pati būti ir vietoje spręsti problemas. Apgailestauju ir atsiprašau, tikrai man pamoka, neturėjau to pamiršti.“
D.Jankauskaitė patikina, kad savo darbe ji visada stengiasi laikytis auksinės paslaugų verslo taisyklės, pagal kurią – klientas visada teisus.
„Geriau išsiaiškinti, kas nepatiko, ir kompensuoti, negu paskui išgirsti nemalonias ir perdėtas apkalbas“, – sako restorano savininkė, pridurdama, kad klientų irgi visokių būna. Ji teigė, kad kiti, tą patį vakarą taip pat jubiliejų šventę žmonės po poros dienų, kai ji grįžo iš Lietuvos, paskambino, išdėstė, kuo buvo nepatenkinti ir jiems buvo padaryta 10 proc. nuolaida. „Mes kiekvieną savaitgalį turime nemažai užsakymų, žmonės mus mėgsta. Jeigu mes nevykdytume savo pažadų, žmonės vieni iš kitų sužinotų ir neateitų. Bet aš esu dažniau sulaukusi padėkų nei priekaištų.“
Restorano savininkė pripažino, kad pasitaiko nemalonių situacijų su pobūvį užsisakiusiais ir pernelyg įsilinksminusiais svečiais, tačiau rimtų kivirčų su muštynėmis nepasitaikė.
Galima ir nelietuviškai
„Pirmą kartą gyvenime sumaniau sau tokią šventę surengti. Draugai sako – už tokius pinigus galėjot namą išsinuomoti ir kaip reikiant „pabaliavoti““, - sako 800 svarų už šventę sumokėjusi Raminta.
Jos nuomone, Londone trūksta vietų, kur būtų galima lietuviškai pasilinksminti, pasikviesti draugų, atšvęsti.
Išties, lietuviškų švenčių organizatorių Londone rasti nepavyko. Veikiantys lietuviški restoranai ir kavinės, kaip ir minėta „Smiltė“, patys švenčių neorganizuoja, tik suteikia vietą, maistą ir parūpina muziką. Tačiau gyvenant Londone kažin ar būtina užsisklęsti lietuviškame rate ir prisirišti prie konservatyvių užstalės tradicijų su daugybe maisto ir privalomu tortu, kurio skonio persivalgius daugelis nė nebepajunta. Ypač jei sveikata ir lėšos leidžia šiek tiek paeksperimentuoti. Paprasčiausias ir gana pigus variantas - piknikas parke su žaidynėmis ir rungtimis. Tie, kas gali išleisti daugiau ir nori įspūdingesnių potyrių gamtoje, gali užsisakyti dažasvydžio sesiją. Už 49 svarus keturių žmonių grupė aprūpinama dažais, specialiais šautuvais ir apranga. Jauni, naujas patirtis išbandyti linkę žmonės gali rinktis ir visiškai netikėtą pramogą – skraidymą patalpoje, tiksliau, specialioje turbinoje, kur sukeliamas itin stiprus vėjas. Tas malonumas kainuoja ne taip jau mažai – 49 svarai vienam asmeniui ir pasiskraidymas trunka vos keletą minučių, tačiau išbandžiusiųjų žodžiais tariant, to nepamirši visą gyvenimą. Tuo labiau, kad organizatoriai kiekvienam padovanoja DVD su jo paties nepakartojamu skrydžiu.
Šventinį vakarą sau ir svečiams surengti nėra itin brangu ir Temze plaukiančiame laive. Kainos priklauso nuo patiekalų ir laivo prabangumo, tačiau su vidutiniškai 50 svarų vienam asmeniui galima išsiversti. Žinoma, įsigeidus atskiros salės su gyva muzika kainos taptų gerokai didesnės.