- Kaip atsidūrei mokykloje?
Iš dalies į mokyklą pakliuvau atsitiktinai – anksčiau apie mokytojo karjerą nesvajojau. Tačiau studijų metais susidomėjau švietimo politika. Man pasirodė įdomu, kaip viskas vyksta mokykloje. Tada sužinojau apie programą „Renkuosi mokyti“ ir nusprendžiau išbandyti savo jėgas.
- Kodėl Vilniaus universitete baigusi politikos mokslus mokai ne, pavyzdžiui, istorijos, o anglų kalbos?
Labiausiai norėjau dėstyti istoriją, politologiją, tačiau tuo metu buvo didelis anglų kalbos mokytojų trūkumas. Tai buvo dalykas, kurį irgi galėjau mokyti.
- Kokia buvo pirmoji pamoka?
Pradžia buvo labai įvairi ir nepamirštama. Mokyklą įsivaizdavau visai kitaip. Tikėjausi, kad bus sunku, buvau nusiteikusi sunkiam darbui, bet atėjusi į pirmas pamokas supratau, kad bus kur kas sunkiau nei tikėjausi. Po pirmųjų pamokų aplankė mintys, kaip aš nenorėčiau grįžti į mokyklą kaip mokinė.
Keista iš pradžių buvo priprasti, kad esu mokytoja, kad į mane kreipiasi „mokytoja“. Tačiau dabar jau pripratau – esu mokytoja ir tai yra smagu. „Mokytoja“ – labai gražus žodis, taip kreipiuosi ir į kolegas. Jie nustemba, o aš paaiškinu, kad man gražu.
Dar keista, kai tenka važiuoti su auklėtiniais - vienuoliktokais. Jie kreipiasi „auklėtoja“ – žmonės nustemba, kad auklėtoja – tai aš.
- Kodėl nebenorėtum būti mokine?
- Kiek dvejetų jau spėjai parašyti?
Teko. Pernai labai vengiau tai daryti, iš pradžių taip gaila buvo, tačiau šįmet tai sukelia mažiau emocijų.
- Su auklėtiniais – vienuoliktokais – esi beveik bendraamžė. Kaip jie reaguoja į jauną auklėtoją?
Jiems buvo neįprasta, ir man pačiai buvo neįprasta. Mes daugiau esame broliško amžiaus, bet, viena vertus, tai yra smagu – galime šiek tiek atviriau pakalbėti ir kitokiomis temomis. Kita vertus, man šiek tiek sunku iš jų išsireikalauti autoritetą – kad vis tik esu mokytoja.
- Tačiau auklėtiniai priėmė, su jais susidraugavai?
Su auklėtiniais, manau, kad taip. Su kitais mokiniais būna visko. Tam reikia laiko. Su kiekvienu žmogumi atskira istorija – kiekvienas mokinys labai keičiasi. Keičiasi kaip asmuo, ir keičiasi klasė kaip grupė. Dėl to darbas sunkus, tačiau kartu labai įdomus – tuos pasikeitimus fiksuoti, į juos reaguoti, pačiam prisitaikyti, vesti toliau.
- Su kurio amžiaus vaikais dirbti sunkiausia?
Kiekvienas amžius turi savo specifiką. Man labai patinka dirbti su penktokais, šeštokais, nes jie labai nuoširdūs. Kiekvienas stengiasi - kaip jau kam išeina. Jų nuoširdumas labai paperka, skatina pasitempti, stengtis dėl jų, galvoti, kad būtų įdomu.
Kita vertus, su jais sunku – jie dar daug ko nemoka, jiems trūksta savarankiškumo ir juos kiekviename žingsnyje reikia laikyti už rankos. Aišku, kai kurie labai savarankiški. Tačiau ateina tam tikras amžius, kada galvose viskas verčiasi aukštyn kojom. Tada nelengva – vieną sekundę lyg ir normaliai gali kalbėti, kitą nusisukęs nežinia ką gali padaryti ir pasakyti. Paskui ateina amžius, kada vėl viskas lyg ir nurimsta, jie suranda save ir vėl būna lengviau susišnekėti.
- Kaip pavyksta susitvarkyti su triukšmadariais? Tekę girdėti mokytojus skundžiantis, kad „klasė gera, tačiau vienas vaikas nesuvaldomas“. Ar susiduri su tokiais atvejais?
Taip, susiduriu. Nesakyčiau, kad tai dalykas, kurį išmokau visiškai suvaldyti ir man tai puikiai sekasi. Kai kalbame su kitais jaunais mokytojais, prisimename pažadus, kad atėję į mokyklą nebūsime piktais mokytojais, ant vaikų nerėksime. Tačiau būna ir balsas prarėktas. Labai sunku išlaviruoti – vaikų atžvilgiu norisi būti geranorišku, suprasti juos, jų rūpesčius. Kita vertus, tvarka turi būti – ir kitų vaikų atžvilgiu turi būti teisingumas.
- Ar, Tavo nuomone, vaikams mokykloje dideli krūviai, ar mokiniai labai apkrauti?
Aš tai nemanau, kad krūviai per dideli – tiems, kurie kasdien sistemingai dirba, neturėtų būti sunku. Mano dalyke labai skirtingas vaikų lygis – ateini į klasę, ir vieni laisvai šneka, puikiai supranta, o kiti apskritai nieko nesupranta. Tada labai sunku išlaviruoti – programas reikia lanksčiai paimti ir stengtis, kad kiekvienas vaikas galėtų žengti į priekį. Prie kiekvieno vaiko reikia prieiti individualiai. To švietimas šiandien ir siekia.
- Kaip jautiesi po darbo dienos?
Aš mokykloje dar mėgstu pasėdėti po pamokų - padirbėti, pasiruošti. Kai grįžtu mano, neretai būna, kad užmiegu ir nieko nebedarau. Per vieną dieną tiek daug visko atsitinka – kiekvienas vaikas - atskiras pasaulis. Visi procesai veikia, negali atsitraukti – galvoji, kodėl vaikas kažką kitam pasakė, kodėl nebenori mokytis ar staiga tai daryti panoro. Uždaryti duris ir palikti mokyklą sunku.
- Ar vaikai yra pabėgę iš pamokų?
Ne kartą. Yra buvę, kai mažiukai sako neatėję, nes norėję eiti namo, valgyti arba paprasčiausiai į pamoką ateiti nenorėję.
- Ar daug užduodi namų darbų?
Užduodu. Vaikai visą laiką sako, kad per daug, tačiau aš taip nemanau. Dirbantys gali spėti daug padaryti klasėje.
- Kaip baudi prasižengusius?
Yra numatytos mokyklos drausminimo priemonės – pokalbiai, pastabos į pažymių knygeles. Aš turiu minusų sistemą – jie vaikams yra baisus dalykas, nes kažkiek jų surinkus galima gauti neigiamą pažymį. Vaikai stengiasi minusų negauti.
- Ar teko sulaukti skundų dėl darbo, mokinių raštų direktoriui ir panašiai?
Tokių dalykų ne, tačiau grasinimų už blogą pažymį – taip.
- Kaip mokiniai reaguoja į blogą pažymį?
Gali atsistoti ir išeiti, jeigu mano, kad dvejeto neturėtų gauti. Paskui kitą pamoką vėl viskas tvarkoje. Būna, kad prašo parašyti 4. Tuo pirmąkart labai nusistebėjau, tačiau 4 reikia užsidirbti – jo už nieką tikrai nerašysiu. Atrodo, kad mokytojai tik ir nori blogus pažymius rašyti. Man nesinori rašyti blogų pažymių, norėčiau, kad visi mokytųsi dešimtukais, tačiau yra kriterijai ir blogesnius pažymius parašyti tenka.
- Tenka girdėti priekaištų, kad mokykla vaikų neauklėja. Kokia manai, Tavo pareiga – išmokyti anglų kalbos ar dar ir auklėti, mokyti vertybių, mandagumo?
Tai yra kartu – ir auklėjimas, ir dalyko mokymas. Pamokoje kyla daug situacijų, kurias reikia kažkaip išspręsti. Auklėjimas labiau vyksta su auklėjamąja klase, tačiau aš jau gavau didelius auklėtinius, tai kaip aš juos ir paauklėsiu...
O pasakymai „kur mokykla žiūri“, „ką mokykla daro“, sukelia šypseną. Jeigu vaikai būtų uždaryti mokykloje nuo ryto iki vakaro, viskas būtų kaip glaudžioje bendruomenėje – būtų galima kalbėti daug ir apie viską. Tačiau yra pamokos su savo tikslais, uždaviniais.
- Kaip į sprendimą mokytojauti reagavo artimieji, draugai?
Jie nustebo, bandė mane atkalbėti. Jiems tai atrodė kaip žingsnis į šoną nuo pasirinktos profesijos. Bet paskui labai palaikė ir manimi didžiuojasi – juk darbas nėra lengvas. Didžioji dalis draugų taip pat palaikė, kad žengiau drąsų žingsnį.
- Ketvirtadienį švietimiečių protesto akcijos metu viena profsąjungos lyderių Jūratė Voloskevičienė pareiškė, kad „klasėje 5 adaptuoti, 5 modifikuoti, 5 neprognozuojamo elgesio“ - su tokiais mokiniais esą tenka dirbti. Ar sutinki su ja?
Tai nelengva, tačiau nematau alternatyvos. Yra vaikų, kuriems greičiau sekasi mokytis, ir vaikų, kuriems lėčiau. Nejau tuos, kuriems sekasi mokytis lėčiau, reikėtų kažkur uždaryti? Su kiekvienu vaiku reikia dirbti atskirai. Aišku, man lengviau, nes dirbu su mažesnėmis grupėmis.
- Ar mokytojo atlyginimas pakankamas? Koks jis turėtų būti?
Aš apie tai nelabai galvoju. Man visiškai pakanka. Galbūt gaila, kad žmonės nesiveržia į šią profesiją. Matyt, atlyginimas – viena to priežasčių.
Darbas mokykloje – didžiulė patirtis. Kartais mokytojai sako, kad nedirbtų mokykloje, tačiau kur daugiau dėtis... Manau, žmones iš mokyklos turėtų išgraibstyti – gaunami didžiuliai darbo su žmonėmis, vadovavimo įgūdžiai. Kūrybiškumas turi būti begalinis – vien nuo to, kaip pateiksi medžiagą, organizuosi ugdymą, sureaguosi į atsitinkančius dalykus, daug kas priklauso.
- Kaip visuomenė vertina mokytoją?
Dabar jau šiek tiek kitaip – žmonės grįžta į mokyklas, mokytojų netrūksta. Tačiau apskritai žmonės į mokytojus žiūri su užuojauta. Tai – pats blogiausias dalykas, ką galima reikšti žmogui. Visi žino, kad darbas sunkus, galvoja, kad jis nedėkingas.
- Priekaištaujama, kad švietimo sistema ugdo paklūstančius žmones, neruošia gyvenimui, neskatina kūrybiškumo. Kaip Tau atrodo?
Manau, kad atnaujintos bendrosios ugdymo programos didele dalimi ir krypsta į gebėjimus, kompetencijas, į rezultatą, o ne išdėstymą. Tai bandoma keisti, dabar tarsi pereinamasis laikotarpis, kada mokytojai iš dalies priešiškai žiūri klausdami, kas tai per nesąmonė. Procesas tikrai vyksta, tik įvairiai į jį reaguojama.
Visada lieka paskutinio teismo diena - egzaminai - tiek tėvams, tiek moksleiviams nebebūna įdomu auklėjimai, o tai, kaip jis bus paruoštas egzaminui. Egzamino svarba iškreiptai per didelė ir tai turėtų keistis. Tačiau su kolegomis pastebime, kad ir vaikams tenka priprasti prie kūrybiškų užduočių. Jie pasimeta, pareiškia, jog neatliks, jeigu reikia išlipti iš vadovėlio rėmų ir daugiau pasidomėti pačiam.
- Programa baigsis mokslo metų pabaigoje. O kas tada?
Kaip tik dabar apie tai galvoju. Planuoju išvažiuoti kur nors tęsti studijų, o dėl mokyklos... Dirbti mokykloje įdomu, čia viskas tikra – negali pasislėpti už popieriaus. Tačiau nesu tikra, ar tai darbas, kurį galiu geriausiai iš visų darbų daryti. Tačiau bent jau netoli mokyklos kažkokiomis formomis būsiu.
„Renkuosi mokyti!“ – ilgalaikė socialinė programa, kurios tikslas pritraukti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais, tuo pačiu ugdant asmeninius jų lyderystės įgūdžius tolesnei karjerai švietimo ar bet kurioje kitoje srityje. Programa siekia įkvėpti pokyčius švietimo sistemoje.
20 jaunų žmonių, pernai patekusių į programą „Renkuosi mokyti!", šiemet mokytojauja jau antrus metus. Mokyklose jaunieji mokytojai veda pamokas, artimas jų įgytoms specialybėms.