Kairiųjų atstovo manymu, viena vertus dabartinis Ministrų kabineto vadovas pasisako už reformas, kita vertus, jis trypčioja vietoje ir nesiryžta imtis radikalių pertvarkų.
Kaip savo teiginių įrodymą G.Kirkilas pateikia paskutinį faktą, kai praėjusią savaitę R.Paksas, išsigandęs žemdirbių pažadėjo šiems skirti 29 mln. Lt pernykščiams įsiskolinimams padengti. Tiesa, metų gale vis viena pritrūks pinigų.
Praėjusią savaitę kreipdamasis į visuomenę šalies vadovas Valdas Adamkus taip pat ragino Vyriausybę veikti ryžtingiau, o ne galvoti apie įvaizdį, laukiant prezidento rinkimų kampanijos.
Socialdemokratai įsitikinę, kad per vienuolika nepriklausomybės metų dauguma Vyriausybių užsiiminėjo vien populizmu. Kairiųjų teigimu, laikas keisti šią praktiką. Opozicija įsitikinusi, kad lengviau suskaičiuoti premjerus populistus nei reformatorius.
Akivaizdu, kad socdemai jau patys galvoja, kaip greičiau perimti valdžią.
Gediminas Kirkilas, Seimo narys socialdemokratas:
Makroeknominiame lygyje pačias ryžtingiausias reformas atliko Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė. Būtų dar galima pagirti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Tiesa, ji dirbo trumpai, bet labai ryžtingai. Tam tikru reformatoriumi galėjo tapti Aleksandras Abišala, bet jo kabinetas taip pat dirbo labai trumpai.
Vis dėlto tik A.Šleževičiaus vadovavimo laikotarpiu buvo padėtas pagrindas pažangiausiems ūkiams, kurių Lietuvoje yra nevienas šimtas. Tiesa, dabar ne vienas tų ūkių bankrutuoja. Bet jų bankrotai sietini su tuo, kad dabartinė valdžia neturi žemės ūkio strategijos.
R.Paksas blaškosi. Vietoj to, kad remtų pažangiausius, konkurencingus ūkius, remia visus. Tačiau nenašiai dirbantiems valstiečiams turi būti siūlomos alternatyvos. Ir negalima jų maitinti pažadais bei subsidijomis, nes jos problemos nesprendžia.
Jeigu populistiškai, kaip R.Paksas ką nors prižadėsi ir neįvykdysi arba duosi šiek tiek pinigų, gal trumpam ir nuraminsi nepasitenkinimą, bet po to tai sukelia dar didesnę audrą, kuri kelia dar didesnių socialinių sprogimų grėsmę.
Algirdas Gricius, Seimo Liberalų frakcijos narys, politologas:
Nemanau, kad dabartinė R.Pakso Vyriausybė linkusi į populizmą, ji linkusi į kompromisus. Populizmas tai yra sprendimas, kuris šiandien atrodo geras, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje - žalingas valstybei, nes ilgainiui artėjama į dar didesnę duobę.
Bet populistų mes pakankamai turime Seime. Kai kurių frakcijų ir partijų lyderiai yra šimtaprocentiniai populistai. Populistai bet kuria kaina siekia išsilaikyti valdžioje ir dėl to vengia permainų. Ir pagrindinė Lietuvos ekonominio atsilikimo nuo Estijos ir iš dalies jau net nuo Latvijos priežasčių ta, kad mes buvome populistai ir neatlikome laiku reformų: strateginių ūkio objektų neprivatizavome, kai kurių rinkai reikalingų įstatymų nepriėmėme.
Manyčiau, kad gal tik Aleksandro Abišalos kabinetas darė ryžtingesnes reformas. Nors jį Sąjūdis kaltino praleimėjus 1992 m. rinkimus. Bet rinkimai buvo praleimėti dėl to, kad jis ne populizmu užsiiminėjo, o ryžtingai veikė.
Nepopulistiniu taip pat vadinčiau ir Adolfo Šleževičiaus kabinetą. Tiesa, reikia padaryti išlygą ir atmesti kai kuriuos jo skandalingus darbus. A.Šleževičius stengėsi žemės ūkio srityje kiek įmanoma mažinti dotacijas ir skatinti rinkos ekonomikos atėjimą į kaimą. Tiesa, jis sulaukė didžiulio pasipriešinimo Seime iš LDDP agrarininkų. Tačiau A.Šleževičius pasiekė 3 metų sutarties su TVF, kuri mūsų šalies finansus taip pat “įstatė” į griežtus ekonominius rėmus.
Vienareikšmiai galima vadinti nepopulistu dabartinį Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų. Tiesa, Liberalų sąjunga apie kaimo politiką kiek anksčiau pasisakė lygiai tą patį, ką Žemdirbių suvažiavime sakė šalies vadovas. Tiesa, mūsų partijos programinės nuostatos nesulaukė tokio didelio atgarsio žiniasklaidoje.
Mūsų lyderis, Vyriausybės vadovas Rolandas Paksas galbūt iš tiesų sutriko išgirdęs 6 tūkst. auditorijos švilpimą. Tačiau mūsų partijos lyderis R.Paksas pritarė Liberalų sąjungos programai, kurios nuostatos visiškai sutampa su Prezidento pasisakymu.
Algirdas Butkevičius, Seimo narys socialdemokratas:
Daugelis žmonių galvoja, kad labai lengva valdyti šalį ir daryti ekonomines reformas. Jie galvoja, kad pakanka vien tik deklaracijų, lozungų, aukšto posto ir bus galima Lietuvą išvesti į šviesų rytojų. Realybė daug sudėtingesnė. Tarkime, iš pradžių man rodėsi, kad Adolfo Šleževičiaus kabinetas veiks ryžtingai, vėliau įsitikinau, kad jie taip pat populistai.
Teigiamiausiai vertinčiau Andriaus Kubiliaus veiklą. Jis vis dėlto sustabdė Lietuvos ūkio smukimą bei valstybės finansinių įsipareigojimų didėjimą.
Tuo tarpu dabartinis kabinetas veikia taip, kad verčia galvoti, jog jie pernelyg daug prisiėmę įvairių įsipareigojimų interesų grupuotėms. Tačiau nemanau, kad jie yra tokie kvaili, kad nesuprastų, kaip būtina ryžtingai imtis reformų.
Arturas Plokšto, Seimo narys socialdemokratas:
Vienareikšmiai galiu pasakyti, kad reformatoriaus Lietuva neturi. Žymiai lengviau išvardinti didžiausius populistus Lietuvoje negu didžiausius reformatorius. Lietuva yra mažas kraštas ir galbūt dėl šios priežasties ir neatsiranda reformatoriaus.
Tiesa, nemažai premjeras Aleksandras Abišala bei Adolfas Šleževičius. Ir iki 1996 m. viskas buvo sutvarkyta, ekonomika vystėsi normaliai. O į Rusijos krizę konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė nesugebėjo tinkamai reaguoti.
Vyriausybė pasirodė kaip nepakankamai kompetentinga ir nepakankamai suprantanti esmę.