Naujasis „Grigaliaus kalendorius“ – taip pavadintas senojo Julijaus kalendoriaus reformatoriaus, popiežiaus Grigaliaus XIII (1572-1585) garbei, specialiai sudarytos komisijos buvo parengtas jau 1576, o popiežiaus bule Inter gravissimas paskelbtas 1582 02 24. Joje nustatyta, kad po 1582 10 04 iškart stos 10 15. Bulėje numatytos ir kitos kalendoriaus tobulinimo priemonės. Nepaisant naujojo kalendoriaus paprastumo ir moksliškumo bendraeuropietiška laiko skaičiavimo reforma ne katalikiškose šalyse vyko sunkiai – naujasis kalendorius automatiškai galėjo būti įvestas tik katalikų bažnyčioje, kitais atvejais jam turėjo pritarti valstybių valdžios. Stojant prieš katalikų bažnyčią, tapatinant naująjį kalendorių su kontrreformaciją pradžioje jis daug kur buvo ignoruojamas ar ginčijamas. Pvz., daugelis stačiatikių bažnyčių jam niekuomet nepritarė, netgi nepaisydamos valstybinės valdžios politikos.
Ypač komplikuotu naujojo kalendoriaus priėmimas tapo daugiakonfesinėse valstybėse, kaip antai Habsburgų imperijoje. Dideliu išbandymu reformos vykdymas tapo ir tokioje pat Abiejų Tautų Respublikoje, ypač Lietuvos DK. Nors kartu su Lenkija ji priklausė tiems katalikiškiems kraštams, kurie patys pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo (tam pritarė tuomet kaip tik posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), tokiais pat terminais, kokie buvo numatyti popiežiaus bulėje, tačiau praktinis jo įgyvendinimas užtruko daugiau kaip ketverius metus, kadangi sukėlė nemažą stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimą.
Religinių švenčių šventimas tuometinėje visuomenėje buvo esminis socialinio, ūkinio ir kt. gyvenimo elementas. Pakanka paminėti nuolatinius konfliktus dėl judėjų ir krikščionių šventadienių neatitikimo. Gi šiuo atveju, pvz., skirtingos Šv. Kalėdų šventės datos – atitinkamai gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) galėjo kelti dar didesnę religinio ir kt. gyvenimo sumaištį. Vieniems jos buvo darbo, o kitiems šventinės dienos. Dėl naujojo kalendoriaus prasidėjo arši katalikų ir stačiatikių literatūrinė polemika – ji tęsėsi dar XVII a. pirmoje pusėje, bei konfliktai. Neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje, tuomet priklausiusioje Abiejų Tautų Respublikai, 1583-1585 prieš jį protestavo Lvovo, o 1584-1586 Vilniaus stačiatikiai.
Protestantai galiausiai su juo susitaikė, tačiau stačiatikiai išsikovojo teisę laikytis senojo kalendoriaus. Valdovo Stepono Batoro pozicija keitėsi. Jeigu jis pradžioje griežtai reikalavo naujojo kalendoriaus priėmimo iš visų konfesijų, pvz., dar 1586 12 29 sprendime byloje tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito uždraudė atidaryti dirbtuves ir krautuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis, tai apskritai 1584 01 21, 1585 05 18 ir 1586 09 08 privilegijomis leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus. Už naująjį kalendorių paskui pasisakė ir unitai, nors oficialiai naudojo senąjį.
Dalinis Grigaliaus kalendoriaus įgyvendinimas dar kartą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemažai gyvenimiškų nepatogumų-katalikai neretai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes. Jis vis tik patvirtino principinę valstybės integraciją į vakarietišką civilizaciją.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija