Trečiąjį karą tradiciškai pradėjo stiprėjanti Maskvos DK. Tačiau ir Lietuvos pusė siekė susigrąžinti per pirmuosius du XV a. pab.-XVI a. pr. karus prarastas teritorijas. 1507 kovą, po karūnacijos Žygimantas Senasis išsiuntė Jono Radvilos ir Bogdano Sapiegos vadovaujamą delegaciją į Maskvą, ultimatyviai reikalaudamas grąžinti žemes ir ėmė ruoštis karui. Tam 1507 02 02 jam pavyko gauti seimo pritarimą. Maskvos DK valdovas Vasilijus III atmetė ultimatumą ir pirmasis ėmė pulti Smolensko bei Polocko kryptimis. Tačiau netrukus maskvėnai pakeitė taktiką, pradėdami veržtis į Lietuvos DK gilumą – Oršą ir Bereziną.
Lietuvos pusės reakcija buvo greita. Pašauktiniai buvo sutelkti prie Minsko, kur iš Vilniaus atvyko ir pats valdovas. Suformuoti būriai, galintys pulti trimis kryptimis: Lietuvos DK pataurininkio Alberto Goštauto vadovaujami kariai įsitvirtino Smolenske, Polocko vaivados Stanislovo Hlebavičiaus – Polocke, o valdovo maršalkos Stanislovo Kiškos – Minske. Maskvėnams pasitraukus iš Lietuvos DK teritorijos, mūšio neprireikė. Pasienio konfliktai įvyko ir 1507 spalį, tačiau rimtesnių susidūrimų išvengta.
1508 Lietuvos padėtis pasunkėjo dėl vasarį prasidėjusio Aleksandro Jogailaičio favorizuoto, o Žygimanto Senojo nustumto į antraeilį vaidmenį dvaro maršalkos, kunigaikščio Mykolo Glinskio maišto. Jis tapo pagrindiniu viso karo įvykiu. Prarasdamas įtaką valdovo dvare, M. Glinskis nužudė savo pagrindinį priešininką – didįjį maršalką Joną Zaberezinskį ir perėjo į Vasilijaus III pusę. 1508 05 prisiekė ištikimybę Maskvai, ėmė puldinėti Voluinę, vėliau – Naugarduko ir Minsko vaivadijas. Diversinių išpuolių metu jam pavyko užimti Mozyrių. Tuo metu karo žygį pradėjo Maskvos kariuomenė, puolusi tradiciškai Smolensko kryptimi.
Lietuvos DK, sulaukusi Liublino vaivados Mikalojaus Firlėjaus vadovaujamų 4000 samdytų raitelių, su maskvėnų kariuomene 1508 07 13 susitiko ties Orša. Tačiau ir šį sykį karinio susidūrimo išvengta, maskvėnams naktį pasitraukus iš mūšio lauko. Žygimanto Senojo į Maskvos gilumą pasiųstas S. Kiškos būrys nesugebėjo pasiekti didesnių laimėjimų. Paskutiniu karo įvykiu tapo Mozyriaus išlaisvinimas iš M. Glinskio maištininkų rankų. Tačiau Lietuvos DK padėtis liko sudėtinga: daugelyje M. Glinskio užimtų pilių vis dar buvo maištininkų įgulos, o Lietuvos sąjungininkas Krymo chanas Mengli Girėjus taip ir neatsiuntė žadėtų karių į maskvėnų pasienį.
Tokiomis sąlygomis Žygimantas Senasis nutarė kuo skubiau sudaryti paliaubas. 1508 09 19 Maskvoje prasidėjo abiejų pusių derybos. Į sostinę buvo atsiųsta lietuvių delegacija, vadovaujama Polocko vaivados S. Hlebavičiaus. Norėdami pasiekti susitarimą, lietuviai turėjo padaryti nuolaidų. 1508 10 08 „amžinąja taika“ buvo pripažinti visi ankstesni Maskvos dk Ivano III kariniai pasiekimai, tuo pačiu pripažįstant Lietuvos teritorinius praradimus. Palikta 1503 padėtis. Maištininkams Glinskiams turėjo būti sudarytos sąlygos nekliudomai išvykti į Maskvą.
Tačiau ši sutartis, nepaisant jos pavadinimo buvo neilgalaikė, truko vos porą metų ir reiškė tik trumpą atokvėpį sudėtinguose Maskvos DK ir Lietuvos DK santykiuose.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija