Pasireiškė ir kaip politinis veikėjas – buvo diplomatas, paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos didysis žemės iždininkas, dalyvavo 1794 sukilime. Visomis įmanomomis priemonėmis tais sudėtingais laikais kovojo už Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Buvo vedęs du kartus. 1789 jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764-1852), su kuria susilaukė sūnų Tado ir Pranciškaus Ksavero. 1802 išsiskyręs su pirmąja žmona vedė didiko Kajetono Nagurskio našlę, dainininkę Mariją de Neri. Su ja susilaukė trijų dukrų: Amelijos, Emos ir Idos bei sūnaus Irenijaus Kleopo.
Gimė netoli Varšuvos, Guzove, Ašmenos seniūno Lietuvos DK kanclerio Andriaus Oginskio ir Paulos Šembek šeimoje. Jau vaikystėje pasireiškė jo muzikiniai gabumai. Groti fortepijonu mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis, o smuiku – Džovanis Batista Viotis. Politinę karjerą pradėjo 1786, dalyvaudamas Ketverių metų seime. 1790 tapo Respublikos pasiuntiniu Olandijoje, 1793-1794 buvo didžiuoju valstybės iždininku.
Tado Kosciuškos sukilimo metu priklausė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai ir aktyviai įsijungė į karo veiksmus. Pagal J. Jasinskio palaną, vadovaudamas šauliams ir 200 kavaleristų, nesėkmingai bandė užimti Minską, o vėliau Daugpilį. Visgi jo karių veiksmai atitolino Vilniaus žlugimą. Į Lietuvos sostinę įžengus rusams, M. K. Oginskis emigravo į Vieną. Spėjama, kad apie tą laiką jis ir sukūrė savo garsųjį polonezą. Kurį laiką gyveno Venecijoje, Stambule ir Paryžiuje. Čia susipažino su būsimuoju imperatoriumi Napoleonu Bonapartu, jo garbei 1799 parašė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“.
1802 grįžo į Lietuvą. Norėdamas atgauti konfiskuotus dvarus, turėjo prisiekti ištikimybę Rusijos imperatoriui Aleksandrui I. Tapo Rusijos senatoriumi, gavo valdyti Rietavo seniūniją. Išpirkęs ją už 227 600 rublių, tapo Rietavo dvaro savininku. 1811 carui įteikė Lietuvos DK autonomijos Rusijos sudėtyje projektą, tačiau jo įgyvendinti nepavyko. Rusijos valdovas iš pradžių lyg ir pritaręs jo sumanymui vėliau, pasikeitus politinei situacijai, nuo šio plano atsitraukė. 1822, užrašęs dvarus žmonai ir vaikams, išvyko gyventi į Italiją. Čia atsidėjo muzikinei ir literatūrinei veiklai. 1833 10 15 Florencijoje ir mirė. Palaidotas Šv. Kryžiaus bazilikoje.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija