Studentai, perkantys darbus ir norintys tokiu būdu ant svetimos kupros patekti į rojų, dažniausiai teisinasi laiko trūkumu. „Esu dirbantis studentas, todėl sunku surasti laiko įsigilinti ir tinkamai parašyti darbą“, – sako Kaune studijuojantis Mindaugas. „Sąžinė manęs tikrai negraužia dėl to, kad nusipirkau darbą ir jį pateikiau kaip savo, o ne pats jį parašiau. Manau, rašto darbų temos turėtų būti orientuotos į realią situaciją, o ne į teoriją, nes nematau tokių darbų rašymo tikslo“, – sako jis.
Tuo tarpu tie, kurie rašo darbus už pinigus vienbalsiai sako: „yra paklausa, bus ir pasiūla“. Štai panašaus pobūdžio darbus rašanti klaipėdietė Viktorija aiškina, kad rašo darbus tik tokiems studentams, kurie ir patys juos sugebėtų parašyti, tik pritrūksta laiko dėl darbo, mažo vaiko ar panašių kliūčių. Viktorija sako, kad dėl darbų visada tariasi su žmonėmis, kuriems juos rašo. „Jei darbas nedidelis, pavyzdžiui, referatas, padarau ir atiduodu, paklausiu, ar viskas aišku. Jeigu ne – aiškinamės“, – pasakoja ji.
Šiauliuose gyvenanti Rita pripažįsta, jog kartais pykteli dėl to, kad žmogus nesurezga sakinio be klaidų parašydamas jai elektroninį laišką, o už diplominį darbą, kurį jam parašo pati mergina, gauna aukštą įvertinimą. „Suvokiu, kad tai yra mano pasirinkimas, priimtas pirmiausia dėl noro galvoti ir rašyti. Tokia patirtis yra nepamainoma galimybė tobulėti. Be abejo, tai darau ir dėl pinigų“, – sako ji.
Darbus rašančių „įmonių“ – devynios galybės
Darbus už pinigus siūlančių „įmonių“ reklamos internete apstu – nuo paprastų skelbimų iki ištisų internetinių tinklalapių. Šie yra pilni garsių šūkių, kaip, pavyzdžiui, „jūsų pažymys kuria mūsų reputaciją“. Šiaulių universiteto profesorius Vincentas Lamanauskas stebisi įmonių, užsiimančių rašto darbų pardavimais gausa. „Jų kontaktų pilnas internetas. Viskas surašyta jų internetinėse svetainėse – visa informacija apie paslaugas, darbo atlikimo terminai ir visa kita“, – sako jis. Anot profesoriaus, visiems yra aišku, jog paprastas žmogus iš gatvės negali parašyti magistrinio darbo ar disertacijos. „Tuos darbus rašo tikrai ne bet kas. Kas galėtų paneigti galimybę, kad tuo užsiima ir patys universitetų dėstytojai?“, – klausia profesorius.
V. Lamanauskas teigia, kad dėl šito reiškinio atsakomybę prisiimti turėtų ne tik aukštosios mokyklos, bet ir valstybė. „Tai yra visos valstybės reikalas. Taip pat darbų pirkimas parodo bendrą Lietuvos studentų kultūrą ir jų požiūrį į išsilavinimą“, – sako profesorius. Jo nuomone, daug kas priklauso ir nuo paties dėstytojo, vadovaujančio darbui. Jeigu dėstytojas sąžiningai dirba su konkrečiu studentu, jokių galimybių darbo pirkimui paprasčiausiai nėra.
Tam pritaria ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis. „Aukštojo mokslo darbų pirkimas yra kompleksinė problema. Pirmiausia tai yra susiję su mokslo kokybe. Save gerbianti aukštoji mokykla turėtų nusistatyti tokią rašto darbų rašymo, vertinimo ir tvirtinimo tvarką, kad šiame procese būtų kiek įmanoma aktyvesnis bendravimas tarp darbo autoriaus, darbo vadovo ir darbo vertintojo. Visos susijusios įstaigos turi susėsti ir suderinti bendrus žingsnius egzistuojančios rašto darbų verslo sistemos naikinimo link“, – savo nuomonę dėsto jis.
Pasak D. Dikšaičio, kokybiškos studijos neturėtų palikti spragų darbams pirkti ir juos pristatyti kaip savo autorinius rašto darbus. „Jeigu šitą problemą įvardinsime bendrai su aukštosiomis mokyklomis, sąmoninga studentija, su teisėsaugos institucijomis, tikrai galima bus rasti tokių būdų, kurie leis bent sumažinti šio verslo mastą, bet pradėti reikėtų pirmiausia nuo tyrimų ir studijų kokybės pertvarkų“, – sako LSS prezidentas.
N. Putinaitė: studentai turėtų pranešti apie nesąžiningus kolegas
Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė sako, kad ledai sprendžiant šį klausimą jau pajudėjo. Aukštosios mokyklos įsidiegė sistemas, leidžiančias atpažinti nuplagijuotus darbus, tačiau su vienetiniais darbais, parašytais už pinigus, rimtai kovai ruošiamasi tik ateityje. „Pagal įstatymą yra numatyta įsteigti akademinės etikos ir procedūrų ombudsmeno pareigybę, kuri leistų kontroliuoti šiuos procesus. Mes raginame aukštąsias mokyklas daryti tokius atsiskaitymo modulius, kad būtų kaupiamasis balas. Tokia sistema turėtų leisti pamatyti kiek realiai studentas dirba. Taip pat labai svarbūs yra darbų gynimai, kurie suteikia galimybę pamatyti, ar žmogus suvokia, kas tame darbe yra parašyta, ar nesuvokia“, – sako viceministrė.
Jos teigimu, į nesąžiningų studentų „gaudymą“ turėtų įsitraukti ir patys studentai. „Tai yra savo teisių gynimas, nes jeigu kolega nusiperka darbą, jo pažymys gali būti geresnis, jis nesimokydamas gaus diplomą ir kitą studentą gali nustumti į blogesnę padėtį“, – sako ji.
N. Putinaitės nuomone, toks rašto darbų pirkėjų siautėjimas demoralizuoja visą aukštojo mokslo sistemą. „Dėl šių procesų yra atsakingos aukštosios mokyklos, juk išduodamas jų diplomas. Žinoma, Švietimo ir mokslo ministerija negali nusimesti šios atsakomybės, tačiau mes neturime galimybės visko administruoti ir reguliuoti. Juk darbus dažniausiai rašo ir parduoda patys studentai arba žmonės, susiję su akademine aplinka“, – sako ji.
Studento sąžinės reikalas
LSS prezidentas D. Dikšaitis sako, kad šiuo klausimu visuomenė turėtų būti griežtesnė. „Jeigu egzistuos tam tikras socialinis nepakantumas tokiems dalykams, negatyvi reakcija į visą tai, jeigu atsiras socialinė reklama, kuri įtikintų žmonės, kad tai iškreipia pačią aukštojo mokslo sistemą, socialinė aplinka taptų blogesnė tokiems dalykams ir panašių atvejų tikrai sumažėtų“, – sako jis.
Nuplagijuotą darbą gali nesunkiai aptikti universitetuose specialiai tam įdiegta programa. O štai prieš vienetinius darbus, kuriuos siūlo rašymu už pinigus užsiiminėjantys verslininkai ir studentai, ši sistema yra bejėgė. Tad kol kas dėl rašto darbų pirkimo ir rašymo kitiems asmenims tenka apeliuoti į pačių studentų sąžinę.