– Mokslo metų pradžioje pakalbėkime ne tik apie muziką, kuri Tave lydi visą gyvenimą, bet ir apie vaikų meninį lavinimą. Ar dar prisimeni savo mokyklinius metus?
– Iš savo vaikystės visus mokytojus dabar prisimenu tik gražiausiai. Gal todėl, kad pati labai aiškiai žinojau, ko noriu.
– Nesunku atspėti...
– Norėjau dainuoti, būti scenoje. Ir ne šiaip dainuoti, o būti scenos aktorė. Šiandien esu dainuojanti artistė. Tai ir koncertas, ir teatras. Net ir mokymas yra mano scena, kai vedu muzikos pamokas vaikams. Reikia valdyti auditoriją. Praverčia ir teatras, ir šokiai...
– Mokai vaikus dainavimo ir muzikos. Kokios savybės pedagogui yra svarbiausios?
– Iš savo vaikystės ir dabartinės patirties galiu pasakyti, kad pedagogas turi turėti intuiciją ir jokiais būdais nepažeminti vaiko. Neužgniaužti jo. Iš suaugusiojo laukiama paskatinimo.
– Intuicija. Retas požiūris, mažai kalbama apie šį būtiną talentą. Kaip ir apie vaikų meninį ugdymą, jau nekalbant apie muzikinį lavinimą mokyklose.
– Būtent mokyklose – ir vidurinėse, ir gimnazijose – reikėtų nuoseklaus muzikinio lavinimo. Ne palikti vien tik užklasinei veiklai, o turėtų būti savaitinės pamokos. Bent sudaryti vaikams galimybę pasirinkti. Juk nėra normalu, kad didelėje mokykloje yra vienas muzikos mokytojas. Dar blogiau, kad nėra privalomų muzikos ir dailės pamokų, kurios yra tik pasirenkamos.Todėl vaikai nepažįsta rimtos muzikos, neina į koncertus, nes jiems tai svetima.
– Koks turėtų būti muzikinis lavinimas mokyklose?
– Ištisinis nuo pirmos iki dvyliktos klasės, iki paskutinės gimnazijos klasės. Lietuvoje Švietimo ir mokslo ministerija pagrindinį dėmesį skiria mokslui, bet ne visapusiškam ugdymui. Mes šiandien gauname didelius srautus vaikų be jokio meninio išsilavinimo. Nėra bendro kultūrinio išprusimo. Daugiau dėmesio skiriama tik literatūrai. Bet ir dėl jos mano vyras rašytojas Herkus Kunčius turi nemažai priekaištų. Tai būdinga nuo Vilniaus iki Jurbarko ir Šalčininkų. Kurį laiką po sovietmečio dar buvo chorai, bet ir jie dingo.
– Manai, kad mokyklose turi būti chorai, o gal ir orkestrai...
– Nepakenktų. Nebūtinai mokyklose. Svarbu, kad vaikai turėtų pasirinkimo galimybę. Mokyklose jie negauna deramo muzikinio pažinimo. Taip pat ir dailės. Vietoj šių dalykų dažnai renkasi sportą. Bet tai nelygiaverčiai dalykai. Nei sportas, nei chemija ar matematika neatstos meninio išsilavinimo.
– Tada paklausiu, ne ar, o koks šiandien reikalingas muzikinis auklėjimas vaikams?
– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra muzikos mokyklų tinklas, daug jų filialų. Net Ariogalioje, Ramygaloje. Džiaugiuosi, kad patys tėveliai rūpinasi vaikų meniniu lavinimu – ir muzika, ir daile, ir choreografija... Kadangi daug keliauju koncertuodama po Lietuvą, tai pastebiu, kad tam tikra dalis talentingų vaikų yra nukreipti meno linkme. Tačiau situacija vidurinėse mokyklose ir gimnazijose yra kitokia. Vaikai turi laisvę pasirinkti ir, deja, dažnai pasirenka ne meno naudai. Klubai, sportas, šou, bet ne tikrasis akademinis menas, kuriam reikia labai daug darbo, laiko ir triūso. Ten, kur koncertuoju, jaunimas lyg ir norėtų žinoti daugiau, bet jau būna lyg ir vėlu. Kyla klausimas, gal dar ne laikas šiandien taisyti šią padėtį?
– O gal vis dėlto laikas? Ir tada kaip?
– Vaikai yra smalsūs, o suaugusiųjų užduotis yra rasti, kur juos nukreipti. Mūsų pareiga juos supažindinti su menu, o tada vėliau jie patys pasirinks. Kai nepažįsta, tada lieka svetimi menui. O juk menas yra tobuliausia žmonijos kūrybinė sritis, kurią privalai pažinti. Kalbu ne apie talentą ir jo ugdymą, o apie mokslą, bendrą pažinimą. O jau kokiomis priemonėmis tai pasiekti, priklauso nuo tų, kurie priima sprendimus. Pavyzdžiui, valstybė.
– Priekaištas Švietimo ir mokslo ministerijai?
– Mano vaikystė prabėgo esant tokiai valdžiai, kai gavau pilną nuo pat pirmos grandies muzikinį profesinį išsilavinimą. Tą laiką gerbiu ir vertinu. O šiuo metu situacija pasikeitusi ne pamokų mokyklose naudai, o užklasinės veiklos. Vaikai mokyklose negauna būtino meninio ir muzikinio pažinimo.
– Tai tautos ir valstybės kultūros reikalas. Politinė strategija. Kažkam pasirodė, kad vaikams nereikalingas bendras meninis išsilavinimas, dailės ir muzikinis išprusimas. O pavieniais keistuoliais gali pasirūpinti tėvai.
– Mano dukra Adolfina šiais metais yra penktokė M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Gal ji ir nelabai nori mokytis, bet Rugsėjo 1–ąją mačiau, kokia ji buvo pakylėta eidama į savo mokyklą, kad yra ypatingoje meno aplinkoje.
– Kas nors gali įžvelgti net prievartą...
– Meninis išsilavinimas suteikia didesnių galimybių atrasti save. Koncertuodama ir bendraudama su įvairių Lietuvos miestų vaikais pastebėjau, kad yra labai daug abejingų vaikų. Jie priima meną tik kaip informaciją. Manau, todėl, kad jie per mažai jį pažįsta. Bet, jei nėra pojūčio, yra sunku.
– Na gerai, paprovokuosiu. Ar visą gyvenimą tik muzikavai ir neturėjai jokio noro sportuoti ar rinktis kitus užsiėmimus?
– Atvirkščiai. Šalia “Liepaičių” ir muzikos mokyklos lankiau tinklinį ir šokio būrelį. Iki šiol žaidžiu stalo tenisą. Kasvakar su malonumu per TV žiūriu lauko teniso varžybas...
– Rogeris Federeris vėl pirmas pasaulio reitinge...
– Ne tik jo žaidimas patinka, bet ir Nadalio, Jankovič, Ivanovič, Haaso. Stebiu ir lietuvio Ričardo Berankio karjerą. Su malonumu jo žaidimą stebėčiau ne tik per TV, bet ir gyvai, jei tik būtų galimybė. Džiaugiuosi ir stalo tenisininkės Rūtos Paškevičienės laimėjimais. Net pasvajoju, kaip būtų smagu, jei Paškevičienė padėtų surengti stalo teniso varžybas tarp muzikantų. Pavyzdžiui, operos solistams...
– Gal sportas Tave ir prarado, bet šiandien esi garsi kamerinė solistė Lietuvoje, gražiausio tembro sopranas. Tavo koncertai visada stebina ypač subtilia kūrinių interpretacija.
– Ačiū už komplimentą. Svarbu atrasti save. Nieko nėra blogiau, kaip dirbti nemylimą darbą. Kūryba yra nuostabi veikla. Atlikėjas yra irgi kūrėjas. Kūrinio interpretacijos yra kūryba. Galiu tik palinkėti, kad jei visi kurtų – dažniau jaustųsi laimingi.
– Ar turi ypač artimų kompozitorių?
– Artimiausi yra Robertas Schumannas (R.Šumanas) ir Erikas Satie. Žinoma, ir J.S.Bachas.
– Tačiau spėju, kad klausaisi ne tik klasikinės muzikos?
– Klausausi pačią įvairiausią – nuo operos iki fortepijoninės muzikos, nuo J.S.Bacho iki Šarūno Nako, nuo Al Jero iki “Pieno lazerių”. Man visada svarbu yra tekstas. Pati nevengiu improvizuoti akademinio muzikavimo srityje, atrasti kitokią kūrinio interpretaciją. Bičiulių draugijoje mielai klausausi ir šoku pagal gerą popso muziką. Mėgstu Stingą, Björk etc. Man yra svarbu, kas vyksta dabar. Esu melomanė, tyliojo meno atstovė. Einu į spektaklius, koncertus. Pati esu ne mikrofoninės muzikos atlikėja, todėl patinka gyvas garsas, gyvas ryšys, kalbėjimas iš širdies į širdį.
– Jau 20–tį metų esi profesionali scenos solistė, koncertuoji ir rengi kamerinės muzikos festivalius. Kuo ypatingas bus šio rudens sezonas, į kokius koncertus pakviesi savo gerbėjus?
– Artimiausias yra vokalinės muzikos festivalis „Arija”, kuris rugsėjo pabaigoje vyks įvairiose Vilniaus bažnyčiose – Arkikatedroje bazilikoje, Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje ir kt. Tęsiasi vasarą prasidėjusi meno šventė „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje”. Tai parodos ir koncertai Birštone, Jurbarke, Žasliuose, Vilkijoje, Ukmergėje, Alytuje, Saločiuose, Valkininkuose. Per šv.Kalėdas visus kviečiu į sakralios muzikos valandas–koncertus įvairiose Vilniaus bažnyčiose. O Naujuosius metus kviečiu drauge sutikti jau tradiciškai kasmet rengiamame koncerte gruodžio 31–ąją Vilniaus dailės akademijos Gotikos salėje, kur įėjimas laisvas ir nemokamas.
– O jeigu paklausčiau apie svajones...
– Norėčiau ir linkėčiau, kad kiekvienas, net ir mažiausias, Lietuvos miestelis turėtų savo meno centrą, muzikavimo salę. Nes tik menas pakylėja žmones.