Jis tiesiogiai susijęs su didelio teatro mėgėjo ir rėmėjo, Lenkijos karaliaus, Lietuvos dk Vladislovo Vazos vardu. 1624-1625 kelionių po Europą metu dar karalaitis Vladislovas patyrė neišdildomų teatrinių išgyvenimų. Florencijoje jis žiūrėjo operą „Rudžijero išvadavimas“ ir galbūt tuomet kilo mintis operos meną perkelti į svarbiausias valdoviškas rezidencijas Varšuvoje ir Vilniuje.

1628 grįžęs į Vilnių, karalaitis iš Italijos atsivežė scenos technikos specialistų, pastačiusių medinį teatro pastatą. Rimčiau operos reikalams pavyko atsidėti tapus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos dk. Šio valdovo dėka Vilniaus Žemutinėje pilyje veikė profesionalus teatras, 1635-1648 iš viso pastatęs 11 sceninių kūrinių. Tarp jų buvo trys operos: 1636 09 04 – „Elenos pagrobimas“, 1644 03 06 – „Andromeda“ bei 1648 04 16 - “Apviltoji Kirkė”.

Šių operų libretų autorius ir kompozitorius buvo italas Virgilio Puccitelli, su kuriuo valdovas susipažino keliaudamas po Italiją ir parsikvietė į savo dvarą. Kaip manoma, operas jis pats ir statė. Rūmų teatro sales, scenos mašinas projektavo valdovo architektai ir inžinieriai Agostinas Loci, Bartolomejus Bolzoni ir Džovanis Batista Gisleni. Spektaklių parengimo darbuose dalyvavo įvairių Vilniaus amatininkų cechų meistrai – dailidės, staliai ir kt. Tačiau pačios dekoracijos „Elenos pagrobimui“ buvo pagamintos Varšuvoje ir kartu su specialiomis jų keitimo mašinomis atvežtos į Vilnių.

Amžininkų liudijimais, penkias valandas trukęs spektaklis pasisekė puikiai, publikoje kilo susižavėjimo audra. Ypač patraukė scenografija. Vilniaus operoje žiūrovai stebėjo du sodo vaizdus. Vieną sujungtą su rūmų vaizdu, o kitame buvo vien sodas. Spektaklis prasidėjo rūmų vaizdu, ir vėliau scenografija kelis kartus buvo keičiama. Rodyti šeši kambariai, o scenos gilumoje sodas. Sukurti struktūriškai sudėtingi “Menelajaus rūmai”, kur vyko pagrindinis veiksmas: Menelajas išvyksta iš Spartos, prieš tai pasirodo svečias – Paris. Valdovas jį paveda Elenos globai. Po išsiskyrimo ašarų, rūmuose prasideda linksmybės ir šokiai. Vėlesnėse scenose visa scena keičiama į sodą su ilga trykštančių fontanų eile.

Čia Elena išsako savo sielvartą, tarp medžių, gėlių ir vėjo ieško nusiraminimo. Jos patikėtinė Etra kursto pasitikėjimą atvykėliu. Netrukus Elena sapne keistais žodžiais reiškia savo meilę Pariui. Dabar nerimaujantis Paris ima ieškoti nusiraminimo gamtoje. Jis kviečia vandenį, vėją ir paukščius, nusiraminimą jam suteikia Aido balsas. Grįžta Elena ir pasinaudojusi trojaniečio sąmoju, išreiškia jam savo palankumą. Subręsta pabėgimo iš Spartos planas. Spektaklio dvaro dekoraciją keičia jūros dekoracijos. Įsimylėjėliai išplaukia į Troją. Pabaigos scena “dangaus” scena. Dzeusas pyksta ir prakeikia. Sodo scenoje įvyksta fatališkos poros vedybos, iššaukusios visas graikų karines nesėkmes.

Pirmosios operos pastatymas buvo labai svarbus kultūros įvykis Lietuvos DK, ypač lietuviškojo baroko istorijoje. Jis taip pat rodo tuometinės Lietuvos kultūrinius ryšius su Europa. Čia patekę naujausi kūriniai būdavo pritaikomi vietos sąlygoms, tapdavo vietinės kultūros dalimi. Nelikus karaliaus dvaro Vilniuje profesionalaus teatro plėtra LDK perėjo į didikų dvarus.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Šaltinis
Lietuvos istorijos institutas
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją