Išvykusiųjų neišgąsdino net Europoje dėl pasaulinės krizės sumažėjusi darbo pasiūla – Lietuvoje sunkmetis smogė stipriau.
Grįžęs nusivylė
37 metų kaunietis Danas Šalūga Anglijoje gyveno apie 4 metus. Jis dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus Ellsmere Port mieste, automobilių kompanijos „Opel“ įkurtoje gamykloje. „Kai automobilių pramonę ištiko krachas, nusprendžiau neieškoti kitų darbų, bet grįžti į Lietuvą, – pasakojo Danas. – Čia greitai įsidarbinau vienoje duonos kepykloje, tapau pamainos meistru sandėlyje. Iš pirmo žvilgsnio, palyginti su darbu emigracijoje, palypėjau karjeros laiptais. Tačiau mane šokiravo darbo kultūra – užsienyje jau buvau spėjęs priprasti prie visai kitokių santykių.“
Vyrą stebino darbdavių požiūris į darbuotojus. „Anglijoje kiekvieno darbuotojo paklausdavo, ar jie sutinka dirbti viršvalandžius, nors jie tetruktų pusvalandį, – kalbėjo Danas. – Vietiniai visada atsisakydavo, o emigrantai visada to norėdavo, nes už papildomą darbo laiką sąžiningai atsiskaitydavo. Darbų vadovai net ir žinodami lietuvių ir lenkų nusiteikimą dirbti viršvalandžius prie mūsų visada prieidavo ir to paklausdavo.“
Pasak Dano, jis niekada nejausdavo darbdavių arogancijos ar paniekinamo požiūrio į emigrantus. „To, deja, nėra Lietuvoje, ypač, kai bedarbystės mastai vėl išaugo, – pastebi jis. – Antra vertus, ir darbininkai nelabai vertina savo darbą. Jiems turi nuolat baksnoti pirštu ir rodyti, ką jie turi daryti. Užsienyje žmonės labiau brangina savo darbo vietą.“
Važiuos atgal
Danas minėjo, kad dabar kepykloje uždirba 2 tūkst. Lt, bet apie 200 Lt per mėnesį dažnai turi atiduoti dėl pasitaikančių trūkumų. „Atsakau už kiekvieną iškeliaujantį iš sandėlio duonos kepalėlį, – sakė jis. – Šiaip man pinigų netrūksta, bet jaučiu, kad sunku pritapti lietuviško darbo aplinkoje.“
Rudenį Danas vėl vyks į Ellsmere Portą ir tikisi, kad įdarbinimo agentūra jam pasiūlys darbo. „Ten liko ir kiti emigrantai, su kurias dalijomės stogu, tad grįžti bus paprasta, – įsitikinęs vyras. – Praturtėti nesitikiu – ten pinigai irgi ant medžių neauga, bet kol kas geresnes perspektyvas matau užsienyje.“
Visgi Danas nenusiteikęs gyventi emigracijoje visą gyvenimą. „Artimieji, sava aplinka visgi daug reiškia. Anglijoje visada jaučiausi svetimas, nors žmonės ten labai kultūringi, – tvirtino jis. – Pastebiu, kad jauni, iki 25 metų tautiečiai daug lengviau adaptuojasi, jiems nežinomas tėvynės ilgesio jausmas.“
Neapleidžia ilgesys
Londone sporto klubo administratore dirbanti 37 metų Inga irgi sako nuolat jaučianti tėvynės ilgesį. „Jis stiprėja su kiekvienais metais, – prisipažino moteris. – Tačiau Lietuvoje nematau gerų pokyčių. Ten pernelyg išsikerojusi korupcija, kuri, manau, yra pagrindinis kliuvinys situacijai gerėti.“
Inga sako labiausiai pasiilgstanti artimųjų. „Lietuvoje liko ir mano geriausia draugė, kurios man labai trūksta, nors kasdien susirašinėjame per „Skype“, – guodėsi ji. Tačiau 8 metus Anglijoje išgyvenusi mergina nesirengia grįžti, ji su draugu įsigijo namą, moka paskolą bankui. „Nežinau, ar jau sugebėčiau pritapti tėvynėje, – svarstė ji. – Anglijoje geresnės kvalifikacijos kėlimo sąlygos, valdžia labiau rūpinasi savo visuomenės nariais, ypač tai jaučiama per krizę.“
Inga tikino, kad jai pavyko pergyventi sunkiausią emigrantams laikotarpį. „Iš pradžių teko dirbti juodžiausius darbus, neturėjau stabilios darbo vietos, bet nepasidaviau ir ieškojau savęs verto darbo“, – teigė moteris.
Įleido šaknis
Vokietijoje, Švecingene, gyvenanti 43 metų Silva emigravo prieš keletą metų. „Esu baigusi ekonomikos mokslus, o čia dirbu pagalbine darbininke kavinės virtuvėje, – skėstelėjo rankomis moteris. – Tačiau žinau, kad tėvynėje būtų dar sunkiau, todėl nesiskundžiu.“
Silva mano, kad tikrai negrįš į Lietuvą per artimiausius keletą metų. „Čia ištekėjau už vietinio turko, kuris yra mylintis, neprimetantis savo kultūros vyras, kaip gal daugeliui gali pasirodyti, – pasakojo moteris. – Nemanau, kad ir jam būtų galimybė normaliai gyventi Lietuvoje. Čia jis dirba mėsos apdirbimo cecho viršininku, yra gerbiamas darbdavių, o mano tėvynėje jis sunkiai rastų darbo.“
Išvyksta ir garsūs žmonės
Tarp emigranto duoną kremtančių tautiečių nemažai ir žinomų žmonių. Jie ryžosi atsisakyti populiarumo, įvertinimo Lietuvoje ir išvyko ieškoti laimės svetur.
Populiarios grupės „Airija“ lyderis Nojus Mileris paliko tėvynę būdamas šlovės viršūnėje, kai jo dainos skambėjo radijo stotyse. Muzikantas išvyko į šalį, kurios vardu pavadinta jo grupė. Ten jam teko dirbti apsaugos tarnyboje, kitus darbus. Tačiau dabar jis yra renginių organizatorius, daug koncertuoja. Į Lietuvą Nojus grįžta tik pasisvečiuoti.
O štai legendinio ansamblio „Nerija“ vokalistas Liutauras Čeprackas dainuoja nebent sukdamas sunkvežimio vairą. Originaliu balsu publiką žavėjęs dainininkas į JAV išvyko1992 m. L.Čeprackas Čikagoje įkūręs nedidelę krovinių pervežimo įmonę, samdo kelis vairuotojus ir pats vežioja prekes. Dainininkas yra minėjęs, kad nesigaili palikęs sceną, nes susikūrė visavertį gyvenimą, nors tenka dirbti be poilsio dienų.
Mikrofoną į sunkvežimį iškeitė ir Atgimimo laikotarpiu estrados žvaigžde buvęs Arvydas Vilčinskas. Labiausiai jį ir jo grupę „Medus“ garsino dainos „Į Lietuvą“, „Medinis Dievas“, „Motina“. Žlugus šeimos verslui Lietuvoje, A.Vilčinskas emigravo į JAV praėjusį dešimtmetį.
Buvusi ankstesnės kadencijos kultūros ministro patarėja, rašytoja ir publicistė Zita Čepaitė taip pat nespjovė į juodus darbus. Ji ilgai dirbo Anglijos viešbučio kambarių valytoja, paskui slaugė pagyvenusią anglę. Visgi moteriai pavyko rasti sau artimą darbą – ji dabar redaguoja lietuvių bendruomenės laikraštį „Infozona“.
Pirmaujame Europoje
Pagal emigracijos mastus Lietuva pirmauja ES. Išankstiniais Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis, pernai neigiamas emigravusių ir imigravusių asmenų skaičiaus skirtumas 1000 gyventojų buvo tik keturiose ES valstybėse: Lietuvoje (-2,3), Latvijoje (-1,1), Lenkijoje (-0,4) ir Bulgarijoje (-0,2).
Statistikos departamento duomenimis, daugiausia emigruoja jauni darbingo amžiaus žmonės: kas antras migrantas yra 20–34 metų amžiaus.
2008 m. į Jungtinę Karalystę emigravo 26 proc. emigrantų, į Airiją – 12, į Vokietiją – 8, į Ispaniją – 5 proc. Išvykstama nuolat gyventi ir į JAV (11 proc. visų emigrantų), Rusijos Federaciją, Baltarusiją (po 6 proc.).
Komentarai
Pritampa ne visi, Eglė Paužienė, psichologė
Kiekvienas emigrantas išgyvena stipresnį arba silpnesnį stresą, kol prisitaiko prie naujos aplinkos. Yra ir tokių, kurie negali adaptuotis, neranda ryšio su vietos tautiečių bendruomenėmis, grįžta atgal, ateina pas psichologus. Dažniausia tai žmonės, kurie išvyksta iš nevilties, sunkiai prisitaikę ir savo šalyje. Tačiau daugelis visgi sėkmingai adaptuojasi, netgi atranda save, tampa daug laimingesni nei tėvynėje. Nemažai žmonių sako, kad jiems viskas ten aiškiau, saugiau, paprastesni darbo santykiai, užtikrinta materialinė gerovė. Todėl nenuostabu, kad dauguma emigrantų tik trumpam sugrįžta į Lietuvą ir stengiasi įsitvirtinti svetur.
Vilčių, kad sugrįš – nedaug, Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros vedėjas
Blogiausia, kad netenkame jaunų, darbingų žmonių, kurie ir kuria ekonomikos gerovę. Vadinasi, bus vis sunkiau išlaikyti senstančią visuomenę, vis mažiau lieka uždirbančių jiems pensijas, išlaikančių sveikatos apsaugą. Ypač ši problema paaštrės praėjus sunkmečiui, kai vėl trūks darbuotojų. Daugelis emigrantų, nors ir sako ateityje ketinantys grįžti į tėvyne, bet dauguma jų vis dėlto pasilieka visam laikui, gimdo užsienyje vaikus arba juos atsiveža pas save, kai tvirčiau įsikuria. Todėl mažai vilčių, kad tautiečiai plūstelės atgal net ir pagerėjus ekonominei situacijai. To neužtikrina nei tai, kad daugeliui nepavyksta integruotis į vidutiniąją klasę, jiems tenka dirbti nekvalifikuotus darbus, būti atskirai nuo artimųjų, draugų.