1655 rusai prieš Lietuvą metė visas tris savo armijos dalis: 40 000 centrinė dalis vadovaujama Jakovo Čerkaskio ir paties caro Aleksejaus Michailovičiaus bei jai priskirtas pagalbinis Ivano Zolotarenkos 20 000 kazokų korpusas ir 15 000 šiaurinė dalis, vadovaujama Vasilijaus Šeremetjevo 1655 vasarą turėjo užimti Vilnių ir likusią Lietuvos DK teritoriją. Sėkmingai klostantis įvykiams numatyta netgi dalies Lenkijos su Varšuva okupacija.
Rusams Vilnius buvo svarbus kaip Lietuvos DK sostinė ir kaip administracinis bei politinis centras, atsparos punktas tolesniems užkariavimams. Juolab, kad panašius tikslus turėjo ir švedai. Dėl to neatidėliodami, 1655 07 13 jie užėmė Minską ir patraukė Vilniaus link. Tarp vilniečių kilo panika, gyventojai ėmė bėgti iš miesto. Lietuvos DK kariuomenė nebuvo pajėgi suteikti realią pagalbą. Ižde trūko pinigų, kariuomenė buvo negausi, o jai vadovavo du dažnai veikę atskirai ir tarpusavyje nesutariantys etmonai – didysis, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila ir lauko, Lietuvos iždininkas Vincentas Gosievskis.
1655 08 08 apie 6 val. ryto pirmieji rusų daliniai pasirodė prie Vilniaus. Po kelių valandų mūšio Lietuvos DK sostinė buvo užimta. Pirmą kartą Lietuvos DK istorijoje priešas okupavo Vilnių, o netrukus Kauną ir Gardiną. Jų puolimas galiausiai sustojo ties Breslaujos-Kauno-Gardino riba. Užimtuose miestuose ir teritorijose rusai plėšikavo, viską siaubė.
Užėmę Vilnių, rusai mieste pradėjo likusių gyventojų žudynes, prievartavimus ir plėšimus. Anot amžininko, „Vilnius paimtas arba veikiau grobiui ir pinigams priešo paliktas (...), priešas jokio amžiaus, jokios lyties nepagailėjo, bet visur ir viską žudynėmis ir krauju užpildė“. Nusiaubtame mieste kilo gaisrai, kurie užsitęsė net 17 dienų. Kaip tik jų metu sudegė miesto archyvas, saugotas Vilniaus rotušėje. Žuvo visos XVII a. pirmos pusės tarybos ir vaito-suolininkų teismo įrašų knygos, iždo rejestrai, mokesčių kvitai, špitolių dokumentai. Siaubingų netekčių patyrė Vilniuje likę miestiečiai. Anot Elmanto Meilaus, Vilniuje buvo išžudyta apie 8-10 000 miestiečių, o iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotos liko tik 4, nusiaubti buvo ir visi miesto rūmai. 1655 08 10 į Vilnių per specialiai jam raudonais kilimais išklotas gatves įvažiavo Rusijos caras Aleksejus Michailovičius, čia buvęs iki 09 22. Jo įsakymu miestas niokotas toliau: iš bažnyčių, ir rūmų renkami baldai, vertingos architektūrinės detalės, likę meno dirbiniai.
Mieste paskirtas naujasis Vilniaus vaivada, turėjęs visus administracinės, teisinės ir karinės valdžios įgaliojimus Vilniuje, o taip pat Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Lydos pavietuose. Juo tapo kunigaikštis Michailas Šachovskojus, vaivadavęs 4 metus. Jam pavesta sugrąžinti į Vilnių pabėgusius miestiečius, atstatyti sugriautas rusams reikalingas parako, odų ir kitas dirbtuves, prižiūrėti tvarką, vykdyti antikatalikišką bei antiunitišką politiką.
Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus...
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija