Auklėtas protestantizmo dvasioje. Pradžioje lavinosi tėvų namuose, vėliau studijavo Strasbūre ir Fryburge. Po studijų, būdamas 20 metų išvyko į Italiją. Feraros, Bolonijos ir Neapolio didikų dvaruose susidomėjo ir pažino itališką jojimo mokyklą bei su žirgams skirta to meto literatūra. Jam jojimo pamokas teikė garsiausi italų jojikai ir jojimo žinovai – Klaudijus Corte ir ypač Neapolio vicekaraliaus dvaro arklidininkas Petras Antonijus Ferraro, paskatinęs K. Manvydą Dorohostaiskį parašyti veikalą apie žirgus.
Vėliau kurį laiką lankėsi Vokietijos imperatoriaus dvare, kur gavo barono titulą. taip pat kariavo Nyderlanduose. K. Manvydas Dorohostaiskis gavo pirmąsias pareigybes: 1588 tapo Lietuvos DK stalininku, o 1592 – pataurininkiu, 1596 – dvaro maršalka. Galiausiai 1598 jis užėmė Lietuvos DK didžiojo maršalkos vietą. Kelis kartus dalyvavo seimų darbe, valdė Volkovysko, Mstibogovo ir kitas seniūnijas. Jam teko dalyvauti ir karuose su Maskvos DK bei Švedija. Tik grįžęs į Lietuvą po kelionių užsienyje kartu su tėvu kovojo Stepono Batoro surengtose Livonijos karo kampanijose bei 1609-1611 prie Smolensko.
Vėliau dar kelis metus praleido užsienyje: 1605 buvo Prahoje, 1608 – Padujoje, 1612-1613 toliau keliavo po Italiją. Visą gyvenimą buvo ištikimas protestantų bažnyčiai, XVII a. pr. Lietuvoje K. Manvydas Dorohostaiskis laikytas vienu iš bažnyčios lyderių. Mirė 1615 08 03 Vroclave, vykdamas gydytis į Vokietijos kurortus. Palaidotas tėvoninėje Mūrinės Ašmenos valdoje.
Išgarsėjo savo veikalu „Hipika, tai yra knyga apie arklius“. Baigiamajame knygos rašymo etape savo pastabomis nemažai prisidėjo kitas žirgininkystės žinovas Lietuvoje, Trakų vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Greičiausiai jo rekomenduotas, Dorohostaiskio „Hipiką“ 45 raižiniais iliustravo 1613 Lietuvos DK žemėlapio autorius Tomas Makovskis. Žirgų piešiniai dažniausiai pateikti perspektyviniuose peizažuose, kuriuose vaizduojamos įvairios krašto vietovės, pilys. „Hipika“ – tai keturių dalių knyga. Pirmoje dalyje autorius išdėstė arklio kūno sandaros ypatybes, aprašė jo fiziologiją, pasaulyje išvestas žirgų veisles, jų savybes, arklių auginimą ir veisimą.
Antroje panašios apimties kaip ir pirmoji, dalyje K. Manvydas Dorohostaiskis aprašė žirgų mokymą, išjodinėjimo ypatumus, jojimo subtilybes. Pati didžiausia trečioji knygos dalis, skirta pakinktams. Pateikiami įvairiuose kraštuose naudotų pakinktų (žąslų, brizgilų, apynasrių ir pan.) pavyzdžiai. Hipika užbaigiama ketvirtąja dalimi skirta žirgų gydymui. Veterinariniuose aprašuose dėstoma žirgų ligų eiga, pateikiami vaistai, jų vartojimas, gydymo būdai. Knyga buvo išleista Krokuvoje 1603 ir sulaukė didžiulio susidomėjimo. Vėliau perleista dar kelis kartus.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija