Nors ir negalėdama sulaikyti ašarų, ji sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją. Iš Marijampolės rajono Balsupių kaimo, kuris šiuo metu vadinamas Ožkasviliais, kilusi 18-metė būsimoji pradinių klasių mokytoja jau 1947 m. rudeniop sėdėjo gyvuliams vežti skirtame vagone.
„Mane suėmė už tai, kad padėjau miškiniams. Mūsų namas buvo didelis ir pusė jo buvo negyvenama, todėl nenaudojamojoje dalyje buvo įrengtas bunkeris. Į jį buvo primesta durpių tiek, kad nebūtų matyti ten esančių žmonių. Vieną rytą vyko susišaudymas, todėl parėjusi namo radau pilną bunkerį – tris ar keturis vyrus. Vakarop atėjo (stribai – DELFI) ir apsupo namus. Tada taip ir nesurado partizanų, bet mamą pasiėmė“, – daugiau nei 60 metų senumo įvykius prisimena moteris.
Keliasdešimt metų svetur pragyvenusi moteris puikia lietuvių kalba pasakoja, kad tėvo šeimoje tuomet jau nebebuvo – jį sušaudė vokiečiai.
Mamą su viena iš trijų seserų ištrėmė į Sibirą, Janiną kitą dieną uždarė į areštinę Kybartuose, o trečiąją seserį paliko laisvėje.
„Ji bėgo pati prašytis į vagoną, kad neliktų viena, bet niekas neėmė. Aš tuo metu likau Kybartuose, kur mane tardė. Visą gyvenimą prisiminiau tardytojų pavardes, o dabar jau pamiršau. Tardė lietuviai. Daužė, kiek norėjo. Vienas daužys daužys daužys tokiu guminiu daiktu, vandeniu apipils, kad sąmonė grįžtų, ir vėl daužo. Paskui kitas. Visokiais žodžiais vadino ir sako: „sakyk, kur yra partizanai“. Aš sakau: „nežinau, ko jūs norit“. Aš ničnieko neišdaviau. Mane nuteisė už akių, davė 10 metų lagerio“, – prisimena moteris.
Kelionė iš Lietuvos į nežinomybę pilnutėliu traukiniu gyvuliams skirtuose vagonuose truko 18 parų.
„Po to, kai visus susodino ir traukinys pradėjo važiuoti, buvo baisūs riksmai, mes verkėme visos, daug žmonių buvo atėję išlydėti. Labai ilgai mus vežė iš Lietuvos iki Karabaso (paskirstymo į lagerius punkto Kazachstane – DELFI). Gyvuliams skirti vagonai būdavo pilnutėliai – ir viršus, ir apačia. Niekas nieko nesakė, kur mus veža. Kelionėje aš labai prastai jaučiausi, ten nuolat reikėdavo nuo viršaus šokti patikrinimams, vieną kartą šokau ir praradau sąmonę. Nukritau, nes tris dienas mums nedavė vandens“, – pasakojo Janina.
Kirmėlėtų kopūstų arba sušalusių burokų košės
Po trijų ar keturių dienų kaliniai iš Karabaso perkelti į Spasko lagerį. Ten, anot jos, beveik nebebuvo maisto ir nuolatinis palydovas buvo alkis.
„Virdavo žuvį su kirmėlėmis, tai pamatę, pradėjome visi rėkti, tada pradėjo duoti vien vandenį. Dar duodavo sušalusių burokų košės, kopūstų lapus su kirmėlėmis, aš jau geriau to maisto nevalgydavau ir likdavau alkana. Taip pat skirdavo po 50 g duonos dienai. Dabar, kai esu laisvėje, man atrodo, kad aš tiek nesuvalgau, o ten galėdavau iškart visą davinį sukimšti, nes jausdavausi alkana. Kai pradėjo duoti duonos, aš norėjau tris „bulkas“ suvalgyti, bet vyresnės moterys atėmė, nes būtų galas atėjęs. Prisimenu vieną kartą mus išvarė dirbti, o aš labai norėjau valgyti. Dirbdama laukuose po šalnos prisivalgiau tų žalių gumbukų, kurie susidaro bulvėms nužydėjus, tada vos galo negavau, tik lagerio daktarai mane išgelbėjo. Visą laiką labai norėjosi valgyti“, – apie kalinių maistą pasakojo Janina.
Žiemą Spasko lageryje moterys daužė akmenis, kartais eidavo į rūsius, kur perrinkinėdavo daržoves. Vasarą ir rudenį kalines varydavo į laukus.
„Už zonos Spaske yra labai daug žmonių palaidota, nes vyrai ten mirdavo badu. Vyrams ir moterims normos būdavo vienodos, bet mes juk dirbdavome laukuose, todėl ar kokį svogūną, ar bulvę suvalgydavome, o vyrai nieko neturėdavo. Tie, kurie akmenis kasdavo, mirdavo iš bado, nes darbas sunkus, o valgyti nėra ko. Todėl perrinkdamos daržoves į veltinių aulus įsimesdavome po kelias daržoves ir grįždamos atgal į zoną vyrams atiduodavome. Prižiūrėtojai labai nesibardavo, bet vėliau mus viena lietuvė, tokia Burbienė, pardavė. Ji pasakė prižiūrėtojams, kad mes vagiam ir vyrams kaliniams perduodam. Bet naktį, kai ji nuėjo į tualetą, dvi mūsiškės užmetusios antklodę ant galvos ją primušė. Žinoma, toms, kurios mušė, davė karcerio, bet ir prižiūrėtojai tokių skundikių nemėgo“, – vieną lagerio istorijų prisiminė Janina.
Lageriuose visos dienos būdavo panašios – anksti ryte išvarydavo į darbą, o šeštą valandą vakaro kaliniai grįždavo ir būdavo užrakinami barakuose. Barakai būdavo maždaug 1,5 metro įkasti į žemę, jų sienos ir lubos – moliniai.
„Žiemą sniego būdavo galybė, užpustydavo mūsų baraką, o pavasarį, sniegui tirpstant, viskas plaukdavo. Patalynės neduodavo niekam, ją turėdavo tik tie, kuriems atsiųsdavo iš namų. Aš turėjau didelę pagalvę, kurią dar į kalėjimą Kaune man sesuo buvo atvežusi, ją padalinau į keturias dalis ir atidaviau toms, kurios nieko neturėjo“, – apie lagerio gyvenimo sąlygas pasakoja pašnekovė.
Nieko gero ji negalėjo pasakyti ir apie lagerių prižiūrėtojus, kuriuos kaliniai vadindavo konvojais.
„Iškart po karo prižiūrėtojai būdavo labai baisūs. Jie buvę fronto kareiviai, su mumis labai blogai elgėsi. Pavyzdžiui, vieną kartą ryte varė mus kažkokių duobių kasti, o konvojai išlydėdami pasakė: „jus varom tam, kad jūs išsikastumėte sau duobes. Ten jūs patys atsigulsit“. Vėliau, kai pradėjo į armiją imti šauktinius ir skyrė juos prižiūrėtojais, jie buvo labai geri, negalima nieko blogo apie juos pasakyti. Kai mus išleido, vienas net su buvusia kaline ukrainietė susituokė“, – prisiminė lietuvė.
Meilė įsiplieksdavo už vielotos tvoros
„Lageryje labai pasiilgdavau Lietuvos ir saviškių. Bet ten irgi būdavo savas gyvenimas. Ir gimimo dienas paminėdavome, kiek eilėraščių man buvo sukurta. Kažkaip laikas bėgdavo, nors vargom ir duonos beveik neduodavo. Kai mus tik atvežė iš Karabaso, šalia buvo vyrų lageris, tai kai stodavome kokios penkios šešios lietuvės ir pradėdavome dainuoti, o vyrai plodavo mums, kiek galėdavo. Per sienas jie girdėdavo, kad dainuojam ir rėkdavo: „mergaitės dainuokite!“. Palinko liepa šalia kelio“, – pradėjusi dainuoti lagerio dainą pravirko močiutė.
Moterys ir vyrai Spaske būdavo atskiruose barakuose ir vieni kitų beveik nematydavo, tačiau tai netrukdydavo įsiplieksti šiltiems jausmams. Laiškeliai su slapyvardžiais, pririšti prie akmenų, skraidydavo per aukštą lagerio tvorą.
„Kitaip negalėdavai bendrauti, nes vielos ant tvoros būdavo ne tik viršuje, bet ir apačioje, kad neprieitum, bet viena mūsų lietuvė labai gerai mėtydavo laiškelius. Kartais juos pagaudavo prižiūrėtojai, duodavo karcerio, bet vis tiek mesdavom. Aš irgi turėjau vieną kavalierių, bet jis truputėlį anksčiau išsilaisvino, o aš vėliau, taip mes su juo ir nesusitikome. Jis po lagerio kažkur į Sibirą išvažiavo, nes niekas negalėdavo sugrįžti į Lietuvą. Tačiau, pavyzdžiui, mano kūma susituokė po lagerio su tuo, su kuriuo draugavo laiškeliais“, – prisimena Janina, kurios slapyvardis laiškeliuose būdavo Žibutė.
Lietuvaitės nepamiršdavo ir vienos kitų gimtadienių – nupiešdavo bent paveikslėlį, pačios sukurdavo sveikinimą.
„Miela, sesut, sakyk, kodėl tokia tu nusiminus? Neliūsk vienut, nors neramu. Juk mes visos lietuvės merginos tave mes sveikinam kartu. Tu greit išklysi į pasaulį, dainomis džiuginsi visus, juk laisvas žmogus tiek daug gali, jaunystė veltui nepražus. O šiandien, šv. Jono dieną, dar uždainuosim su tavim, net paukščiai tau padangėj gieda: „sugrįžk greičiau gimton šalin“. Joninių rytą tau motulė išpuoš grytelę gėlėmis. Ji be tavęs negali būti paveikslan tavo žvelgia vis. Tad neliūdėk sesute brangi, mes linkim laisvės tau tikros, nors žodžiais tu tikėti vengi, lai skausmas sielos neužgoš“, – iki šiol išsaugotą lagerio draugių lietuvių sveikinimą gimimo dienos proga perskaitė Janina.
Po 8,5 metų kalėjimo lageryje Janina išėjo į laisvę, tačiau į gimtinę grįžti negalėjo. Moteris pasakoja, kad po Stalino mirties daliai kalinių pradėjo trumpinti bausmę, tarp šių žmonių pateko ir Janina. Karagandoje ji ištekėjo už taip pat lagerio kalinio mažeikiškio Kosto Batakio, buvusio partizano.
Su vyru moteris susilaukė dukters ir sūnaus, dukra mirė dar visai mažytė, o sūnų Janina palaidojo šios liepos viduryje. Karagandoje ji liko gyventi su marčia ir anūku.