Ūkininkai praleido savo auksinę progą

Kaip ir tikėtasi, pirmieji po referendumo išsijudino žemdirbiai. Nusiraminę ir aptilę jie sutiko savaitgalio įvykius, o iš karto sekančią dieną susizgribo, kad praleido puikią progą pabaksnoti valdžiai į kepenis ir ištraukti vieną kitą skanesnį kąsnelį.

Tačiau reikėtų pastebėti, jog žemdirbių vedliai vis dėlto neturi aiškios strategijos, kaip paveikti valdžią ir kaip išsikovoti savo pozicijas. Norėjosi ir apginti savo interesus, ir būti pilietiškais, t.y. nepradėti reketuoti valdžios prieš pat referendumą. Tuomet ūkininkai tikrai būtų apkaltinti atviru reketu ir, tikėtina, jog būtų iššaukę dar didesnį principinį valdžios pasipriešinimą.

Tačiau vis dėlto didžiausia proga paspausti valdžią jau praleista – ir iš esmės dabartinis grasinimas dešimčiai dienų blokuoti magistrales ir muitinės postus didesnės įtakos neturės. Reikėtų atkreipti dėmesį į Ministro Pirmininko frazę, kodėl šiuo metu Lietuva negali papildomai skolintis, siekdama padidinti pagalbą žemdirbiams. Pasak Algirdo Brazausko, į mus dabar per padidinamąjį stiklą žiūri visa Europa, todėl bloginti makroekonominius rezultatus dabar būtų ypač nenaudinga.

Juk sutarties ratifikavimas jau prasidėjo, todėl negalima nei juokinti, nei gąsdinti Europos.

Reikėtų atkreipti dėmesį, jog Europa žiūri ir dar kitu aspektu – pvz., vertina, kiek Lietuvos vyriausybė yra atspari interesų grupių spaudimui, ypač žemdirbių interesų grupėms. ES ūkininkų organizacijos su savo reikalavimais yra pagadinusios kraują ne vienam politikui ne vienoje valstybėje.

Kita vertus, ūkininkų mitingams dabartinė valdžia yra atsparesnė nei bet kada anksčiau. Prieš akis nėra didesnio politinio įvykio – artimiausias Seimo rinkimai 2004 m., o Europos užblokuoti keliai ir ūkininkų reikalavimai seniai nebestebina.

Kita vertus, susidaro vaizdas, jog pati valdžia prisidengdama ES skraiste, bando įvesti žemės ūkyje šiek tiek laisvesnius rinkos santykius. Tai neišvengiamai reiškia žemės ūkio pertvarkymą, ūkių stambėjimą ir smulkesnių bankrutavimą.

Žemės ūkio problemos seniai yra patekusios į aklavietę, todėl per daug nesikišdama į ūkininkų ir perdirbėjų santykius valdžia kaip tik ir ketina “natūraliu” būdu belaukiant tiesioginių išmokų (kurios bent jau artimiausiam laikui sustabdys pertvarkas žemės ūkyje ir nutolins ūkininkų bankrotus) šiek tiek apkarpyti žemės ūkio sektorių. Tuomet gaunamų išmokų efektyvumas bus daug didesnis, ūkininkai produktyvesni, o piketų bus daug mažiau. Iš čia toks gana atsainus Vyriausybės požiūris į susiklosčiusias problemas – toks, lyg viskas turėtų natūraliai išsispręsti.

Taip galima įvardinti dabartinę pažadų ir netesybų grandinę. Kita vertus, dabar politikai privalo susigalvoti naują dėmesio traukos centrą – juo gali tapti ir žemės ūkio problemos.

Jeigu neturėtų socialinio atspalvio, šios problemos apskritai nebūtų niekuo išskirtinės. Pajamų mažėjimą vienu ar kitu laikotarpiu patiria visos ūkio šakos. Šis pajamų sumažėjimas gali siekti 50 proc. ar daugiau. Tačiau tokiu atveju, tos šakos darbininkai iš savo darbdavių reikalauja atlyginimų (arba tai padaro Garantinis fondas), tačiau neina pas valdžia, kad ši nubaustų jų darbdavius. Tiesa, kartais būna ir taip, tačiau tuomet dažniausiai valdžia atsako, jog tai ne jos daržas.

Lygiai tai pat ir su ūkininkais – perdirbėjai dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, todėl ir žaliavos tiekėjus traktuoja taip pat. O ūkininkai lieka nuskriausti todėl, kad vietoj reikalavę esminių reformų pertvarkų, vis dar patiki siūlomais valdžios milijonais.