Jis iš esmės prisidėjo prie geopolitinės padėties regione pasikeitimo – baigėsi Vokiečių ordino ir prasidėjo Lenkijos dominavimas. Pati Lietuvos DK didesnių laimėjimų nepasiekė – Žemaitija jai buvo pripažinta tik iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos.
Sudarius Lenkijos – Lietuvos sąjungą bei įvykdžius Lietuvos krikštą lemiamas trijų pusių karas buvo tik laiko klausimas. Lenkijai rūpėjo užimti Pamarį – išėjimą prie jūros, o Lietuvai – Žemaitiją, kuri buvo pripažinta ordinui. Pastarajam buvo svarbu smogti prevencinį smūgį, kuris neleistų sustiprėti priešininkams. Karo pretekstu ir tapo oficialus žemaičių sukilimo 1409 05 iš Jogailos bei Vytauto pusės parėmimas. Reaguodami į tai kryžiuočiai 08 06 paskelbė karą ir užpuolė Dobrynę bei nusiaubė Kujaviją. Tuo tarpu Lietuvos dk Vytautas užėmė Žemaitiją. Pirmąjį karo etapą užbaigė 1409 10 08 paliaubos.
Pagrindiniai karo veiksmai įvyko 1410. Prie Červinsko 06 30 susirinkusi Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė 07 03 pajudėjo link Marienburgo, o 07 09 kirto Lenkijos- Ordino sieną. Galiausiai priešininkų kariuomenės 07 15 susitiko prie Žalgirio (Grünwald) kaimo. Kaip pastebi istorikas Grzegorz Błaszczyk, daugelis mūšio aspektų yra probleminiai – kariuomenių dydis ir ginkluotė, vadovavimas lenkų – lietuvių kariuomenei, jų veiksmai mūšio lauke, ypač lietuvių pasitraukimas ir grįžimas į mūšio lauką. Naujausiais duomenimis, lenkų – lietuvių kariuomenę sudarė apie 20 000 - 25 000 karių, kryžiuočių – apie 12 000 - 15 000.
Abiejose pusėse kariavo įvairiausių tautybių atstovai – skaitlingiausi buvo lenkai, lietuviai, vokiečiai ir rusėnai. Ordino kariuomenėje dominavo sunkioji kavalerija, analogiškai buvo Lenkijos kariuomenėje, tuo tarpu Lietuvos - lengvoji raitija – mažiau šarvuota, bet greitesnė. Istoriografijoje nesutariama dėl vadovavimo mūšiui – lenkiškoje pažymimas Jogailos, o lietuviškoje – Vytauto vaidmuo. Diskusijų kelia ir pati mūšio eiga, ypač lietuvių kariuomenės veiksmai. Žinoma, kad mūšį pradėjo dešiniajame sąjungininkų sparne buvę lietuviai, rusėnai bei dvi lenkų vėliavos, o kairėje buvusi pagrindinė lenkų kariuomenė įsijungė į jį vėliau. Kryžiuočių smūgio pirmieji neatlaikė lietuviai, arba specialiai pasitraukė iš mūšio lauko.
Po 1 val. kovos jame liko tik trys Smolensko vėliavos ir dvi lenkų vėliavos – viena sudaryta iš samdinių čekų ir moravų, kurių tik likučiai prasibrovė į lenkų kariuomenės sparną. Tačiau pradėję persekioti lietuvius kryžiuočiai sugriovė savo rikiuotę ir praleido progą apsupti lenkų kariuomenę. Į mūšį įsijungusi lenkų kariuomenė iš visų jėgų smogė priešininkų dešiniajam sparnui. Į kovą buvo mesti visi rezervai.
Galiausiai į mūšį grįžo lietuvių kariuomenė. Kryžiuočių kariuomenė buvo apsupta, jai pavyko tris kartus prasimušti, bet tik trumpam. Žuvus didžiajam magistrui Ulrichui von Jungingenui po 7 val. kovos kryžiuočiai pradėjo bėgti ir buvo visiškai sutriuškinti. Mūšio lauke žuvo apie 50 proc. jų kariuomenės, daugelis pateko į nelaisvę, buvo paimtas didžiulis grobis.
Grįžtant prie lietuvių kariuomenės veiksmų vertėtų iškelti istoriografijoje berods naują mintį. Jogaila ir Vytautas, matyt, buvo iš esmės numatę panašią įvykių eigą. Rusėnų pulkų ir lenkų vėliavų buvimas lietuvių sparne rodytų, kad visiems jiems buvo skirtas savotiškas „kamikadzių“ vaidmuo – jie turėjo kiek galima ilgiau kovoti, o faktiškai žūti, kad kuo labiau pakriktų, išsitampytų kryžiuočių rikiuotė. Bėgimas – stichiškas ar suplanuotas – kažin ar galėjo tarp jų būti didesnis skirtumas, tam irgi tiko. Gali būti, jog tai buvo Vytauto planas (aiškinimai, kad lietuvių puolimą nelaukdamas lenkų jis pradėjo dėl savo impulsyvaus charakterio yra tiesiog naivūs), o pergalė mūšyje pasiekta jo karių gyvybių kaina.
Taip pat ir vėlesnio lenkų kariuomenės įsijungimą į mūšį priežastį reikėtų įžvelgti ne jos nepasiruošime, o vertinti kaip specialų manevrą, siekiant jas mesti į mūšį kryžiuočiams baigiant iškapoti lietuvius ir jiems pradėjus bėgti, o jų persekiotojams atidengus kariuomenės sparną. Todėl negalima sutikti sutikti su neobjektyviu G. Błaszczyk teiginiu, kad pagrindinis vaidmuo mūšyje teko lenkams. Paprasčiausiai abi kariuomenės atliko savo funkcijas. Pagaliau yra žinoma, kad lenkų nuostoliai buvo nedideli. Gi kryžiuočiai didelio pasirinkimo neturėjo – ženkliai nusileisdami skaičiumi jie tiesiog privalėjo bandyti sumušti priešininką vieną po kito.
Pergalė Žalgirio mūšyje pademonstravo sąjungininkų jėgą. Išaugo Lenkijos ir Lietuvos pozicijos tarptautinėje arenoje. Abiejų kraštų visuomenės galėjo įsitikinti sąjungos nauda – pavieniui Kryžiuočių ordiną įveikti nebuvo įmanoma nei Lenkijai, nei juo labiau Lietuvai. Pastarojoje visam laikui baigėsi kryžiuočių antpuoliai. Antra vertus, nelikus Kryžiuočių ordino galybės ilgalaikėje geopolitinėje perpektyvoje Lietuvos DK labai sumažėjo manevro galimybės. Tai parodė ir kovos dėl valdžios Lietuvos DK po Vytauto mirties. Juk, pvz., 1435 09 01 Pabaisko mūšyje kalavijuočių ordino kariuomenė kovėsi būtent „patrioto“ Lietuvos dk Švitrigailos pusėje prieš prolenkišką Žygimantą Kęstutaitį.
Tiesiogiai dėl nepavykusios Marienburgo apsiausties 1410 07 25-09 19 Žalgirio mūšio laimėjimai buvo menkai išnaudoti. Galima sutikti su tais autoriais, kurie teigia, kad Vytautas specialiai atitraukė savo kariuomenę, kad Ordinas nebūtų visiškai sumuštas. Jis, matyt, nesitikėjo iš Lenkijos ką nors gauti Prūsijoje. Be to, kryžiuočiai jam galėjo būti pažadėję Žemaitiją ir Sūduvą. Vytautas galėjo pamatyti, jog pergalė Žalgirio mūšyje pernelyg sustiprino Lenkiją, o tuo pačiu ir jos pavojų Lietuvai. Tai nebūtinai tik XIX ar XX a. istoriko teiginiai, kaip mano G. Błaszczyk. Juk 1411 02 01 sudarytoje Torūnės taikos sutartyje Vytautas ir atgavo Žemaitiją iki gyvos galvos.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija