Tai naujosios Lietuvos moksleiviai, karta, užaugusi jau Nepriklausomybės laikais, nesusikaustę, laisvi, atsipalaidavę ir džiugūs.

Gedimino pilies papėdėje ant suoliukų susėdę garbaus amžiaus žmonių. Kai kurie jų niūriai stebi šėliojantį jaunimą, o jų švarkų atlapuose tyliai skambčioja pusšimčio metų apdovanojimai – ordinai, medaliai, saulėje švyti spalvotos juostelės. Antrojo pasaulino karo veteranai. Jiems gegužės devintoji - Denj pobedy. Kokia čia dar Evropa?

Skirtingos kartos, skirtingi veidai. Ir viltys skirtingos.

Kiek daugiau nei mėnuo truko agitacinis laikotarpis, skirtas referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Politikai jame beveik nedalyvavo. Atseit, politikais nepasitiki tauta. Nepasitiki tais, kurie buvo jų pačių deleguoti, nepasitiki savo išrinktaisiais.

Patys politikai taip nusprendė, ir tas rodo, tiesą sakant jų pačių nepasitikėjimą nei savo kompetencija, nei pačiais savimi. O kaip gali pasitikėti kitais, ar visa tauta, kaip gali savo, kaip politiko – viešojo valstybės valdymo vadovo darbą dirbti tas, kuris gula ir kelia su mintimi, kad darbą dirba blogai?

Tada ir lieka telktis į pagalbą samdinius - valdininkus, kuriems prisakyta įvykdyti duotus žmonių surinkimo į balsavimo apylinkes planus ir tarp kurių, galbūt ir labai puikių savo srities specialistų, rastum vos vieną kitą, galintį kalbėti ne biurokratine skaičiukų kalba, o žmoniškai žmonėms sugebantį išaiškinti narystės ypatumus bei sugebantį atsakyti į paprastus klausimus.

Arba už pinigus tenka samdytis viešuosius ryšininkus, PR specialistus, paprastai vadinamus piarščikais, kurie moka kalbėti ir išaiškinti, jei labai tiksliai jiems suformuluoji užduotis. Tačiau ar toji užduotis buvo suformuluota? Ar priemonės buvo pasirinktos tinkamos? Viską parodys laikas. Kaip visuomet.

Krikščionys demokratai buvo vieni iš nedaugelio politinių partijų, kurių atstovai, spjovę į visas baimes ar biurokratines nuorodas su savo eurobusiuku važinėjo po visą Lietuvą. Ir ką gi? Vienas iš šios partijos lyderių, buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas “Atgimimui” sakė, kad apie tris ketvirčius pateikiamų klausimų buvo apie kasdieninius žmonių rūpesčius, nusivylimą valdžia.

Tikrų euroskeptikų, jei tokiais nelaikysime visomis valdžiomis ir viskuo nusivylusių asmenų, sutikti neteko. Žmonės supranta, kad klausimas dėl Europos – ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl jų vaikų bei vaikaičių ateities.

Kokie pagrindiniai klausimai buvo teikiami tiems, kurie važinėjo po Lietuvą agituodami balsuoti. Valdininkams, valdžios atstovams? Pirma, kada grąžinsite mūsų pinigus, kuriuos kaupėme visą sovietmetį, ir kuriuos jūs, naujosios Nepriklausomos Lietuvos senoji ir nuo mūsų priklausoma valdžia, prižadėjote mums grąžinti? Antra, kada baigsite žeminti mus tokiomis menkomis pieno supirkimo kainomis, kad vandenį iš balos turbūt labiau apsimokėtų pardavinėti, nei mūsų karvučių pieną?

Tai išties nieko bendra neturi su gyvenimu ir pragyvenimu Europos sąjungoje. O valdžia referendumo išvakarėse krūpčioja kaip zuikis po virpančiais lapais ir buria iš ramunėlės ateis – neateis, balsuos - nebalsuos, už ar prieš...

Nors valdžiai, tiesą sakant, tas pats, ji blogiau gyvena tik tuomet, kai kažkas ją pradeda griežtai ir atidžiai prižiūrėti. Paprastai – viršesnė valdžia. O gal dėl to aukščiausioji valdžia ir nusiplovė nuo atsakomybės už referendumo baigtį, nes žodžiais jie kaip ir už, o darbai? Valdžiai galbūt taip geriau, kaip dabar yra – neskaidru, supainiota, drumzlina, kas ten sugaudys, kur koks net ir prisidirbęs klano savasis Lietuvos žmonių pinigėlius sau į kišenę plauna?

Na, kaip mūsuose sakoma, kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus.

Mūsų kaimynai latviai savo rašytojos Laimos Muktupavelos plunksna knygoje “Pievagrybių testamentas” lietuvius charakterizuoja taip:” Įsivaizduok lietuvį, kuris laikytųsi kokių nors taisyklių!./ .../ O jūs žinote, kodėl pas mus, [t.y. latvius] taip nėra?. Mūsų genties vadai jokios stiprios sėklos nepasėjo į tautos genus. O lietuviams viskas atiteko iš jų kunigaikščių. Tiems arklių galvoms dar gyvi atmintyje protėvių žygiai ligi Maskvos ir didžioji Lietuvos kunigaikštystė!”.

Rašytojas Kazys Almenas, kurio leidžiamas Skomanto serijos knygas apie XIII amžiaus lietuvių nuotykius mielais skaito ne tik paaugliai, sako: “Mes plėtėmės, nors prieš mus kariavo krikščioniškoji Europa, ir tos kovos rezultatų mes nesam iki galo įvertinę. Prasideda tryliktasis šimtmetis, ir krikščioniškoji Europa ateina prie baltų slenksčio, prasideda kovos.

Ar mes po šimto metų pražuvę? Kitos baltų gentys išnyko - pražuvo žiemgaliai, kuršiai, net tokia turtinga gentis kaip prūsai pražuvo, o lietuviai dar labiau išsiplėtę: užėmę dalį žiemgalių žemės, sudūvių, jotvingių, sėlių…. Tas laikotarpis yra labai parankus nuotykiniam istoriniam žanrui, nes pasakojamas istorijas apie santykius su Europa galima pabaigti teigiama gaida: “mūsiškiai laimi!”

Krepšinį irgi daug maloniau žiūrėti, kai lietuviai laimi prieš kokią kitataučių komandą, sako Kazys Almenas, ir dėsto toliau: “Imkim faktus – yra visuomenė A ir visuomenė B. Visuomenė B labai didelė, išsiplėtusi kone per visą Europą, turi popiežių ir vis siunčia kariuomenę į visuomenę A. O toji atsilaiko du šimtus metų, stiprėja ir galų gale laimi. Mes laimėjome. Paskutinis taškas ir buvo Žalgirio mūšis. Šių dviejų visuomenių jėgos mūšio lauke buvo apylygės. Jei viena būtų buvus stipresnė, kova būtų buvusi trumpa.”

Išties, kiek laiko truko Irako karas su Amerika? Berods, kiek daugiau nei savaitę. Taigi, vėl susiduriame su Europa, dabar jau ne ta, kuri kariauja, o ta, kuri prekiauja. Ir vėl - plėsimės?

Gal ne veltui kiti mūsų kaimynai gudai turi tokią patarlę: “esli hadina ukusiat litvina vsdochnet hadina ot jadu litvina”. Išvertus tai būtų maždaug, kad lietuvis kantrus, bet neduok Dieve, kas nors pabandys užlipti jam, pasak M.Gimbutienės įsišaknijusiam šiame žemės gabalėlyje Senosios Europos centro gyventojui, ant galvos.

Ar tai būtų teutonų riteriai, ar caro opričnina, ar sovietinė nomenklatūra, ar dabartinės Lietuvos valdžia su savo sovietmečių susiformavusiu kvadratiniu – lizdiniu mąstymu ir su Pavlovo šuns refleksais formaliai paklusti direktyvoms iš aukščiau ir laikant špygą kišenėje vis nugvelbti sau. Iš šeimininkų, jei jie nebudrūs. Iš tautos.

Kaip žinia, seno šuns naujų triukų neišmokysi.

O Lietuva – gražių ir stiprių moterų bei dainių ir kariūnų vyrų kraštas. Geografiniame Europos centre, rytiniame Europos sąjungos pakraštyje. Ji yra, nes visada laimi. Ji yra, nes buvo ir bus.