1251 pr. Mindaugas, siekdamas svarbiausio savo tikslo – karūnos, priėmė krikštą, o tais pačiais metais šį aktą sankcionavo kelios popiežiaus Inocento IV bulės. Popiežiaus globojama Lietuva buvo paskelbta Šv. Petro lenu ir numatyta jos valdovo karūnacija. Ją įvykdyti pavesta Kulmo vyskupui Heidenreikui.
Visa tai turėjo galutinai užtvirtinti krikščioniškos Lietuvos priėmimą į Europos politinę sistemą, todėl karūnacijai deramai ruoštasi. Išlikęs Mindaugo karūnacijos paminėjimas anoniminio amžininko traktate „Pasaulio aprašymo pradžia“ leidžia manyti, kad buvo kruopščiai apgalvota visa karūnacijos eiga ir aktas įvykdytas laikantis formuliaro.
Į Vilnių, kur buvo pastatyta katedra, su didele palyda atvyko Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas, atvežęs Rygoje pagamintas karūnas. Be jo, šioje politinėje manifestacijoje, kaip ir buvo numatyta dar 1251, dalyvavo dvasiniu Vokiečių ordino globėju popiežiaus paskirtas Kulmo vyskupas, domininkonas Heidenreikas. Jis ir atliko pagrindinį karūnacijos aktą. Nėra žinių apie kitus du asistuojančius vyskupus, turėjusius būti pagal ceremonijos formuliarą. Šaltinių užuominos nurodo, jog vienas jų galėjo būti Kuršo vyskupas pranciškonas Henrikas.
Taigi 1253 07 06 Mindaugas ir jo antroji žmona Morta Vilniuje buvo karūnuoti Lietuvos karaliais. Tą dieną Mindaugas paskelbė: „Švenčiausiasis Tėvas ir Viešpats mūsų popiežius Inocentas IV mus pačius, karalystę ir visą nuosavybę priimdamas Apaštalų Sosto teisę ir globą paskirdamas, savąja valdžia liepė mus karūnuoti karalium visos Lietuvos ir žemių visų, kurias iš netikėlių rankų išlupome arba išlupti galėsime“.
Mindaugas tapo pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos karaliumi, jis sugebėjo pasinaudoti įtakingiausių krikščionių politikų tarpusavio prieštaravimais, suprato strateginę katalikybės bei apskritai įsiliejimo į katalikišką Europą reikšmę ir ėmėsi drąsių bei ryžtingų veiksmų tam pasiekti. Pasiektas aukščiausias tarptautinis pripažinimas – karalystės statusas, o taip pat kitas ne mažiau svarbus iškovojimas – atskira, tiesiogiai popiežiui pavaldi bažnytinė provincija.
Tiesa, visa tai pavyko išlaikyti gan trumpai, vos dešimtmetį. 1263 nužudžius Mindaugą, jo pradėtus darbus nutraukė pagoniškosios reakcijos pergalė. Visgi jo sukurta valstybė, nepaisant aršių dinastinių kovų, išorės agresijos, išliko. Todėl valstybės sukūrimo simbolinė data – 1253 07 06 – Mindaugo karūnavimo diena, tapo šiuolaikinės Lietuvos valstybės švente.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija