Deja, šis žavėjimasis, užuot padėjęs daugeliui verslininkų ir politikų suvokti liberalizmą, kaip tam tikrą pilietinių ir ekonominių laisvių doktriną, pavertė juos senstelėjusių stereotipų belaisviais. Liberalizmo idėjomis buvo mėginama teoriškai pagrįsti tuomet įsivyravusią ūkinę anarchiją.
Ūkinės anarchijos, suklestėjusios 1990–1995 metais, pažabojimas visuomenei ir daugeliui rinkos dalyvių buvo skausmingas. Žlugus keliolikai komercinių bankų, piliečiai prarado milijoninius indėlius, o įmonės depozitinėse ir einamosiose sąskaitose – buvusias lėšas.
Nuostolius papildė finansines piramides rentę apsukruoliai, tyčiniai investicinių akcinių bendrovių ir didelės dalies įmonių bankrotai.
Tikrovė yra tokia, kad rinkos stichija buvo suvaldyta jos pagrindinių laisvių sąskaita. Rinką ir verslo dalyvius užgriuvo reglamentų, įgavusių įstatymų ir gausybės poįstatyminių aktų formą, lavina. Tai sutapo su aktyviai vykusiu ir dar nesibaigusiu antriniu akcijų persiskirstymo procesu. Iš akcijų rinkos iki šiol vyksta intensyvus smulkiųjų akcininkų išstūmimas, mažėja valstybinių akcijų paketai.
Tai natūralūs kapitalo rinkos procesai, tačiau sparčiai besiformuojantis akcijų didžiųjų paketų valdytojų sluoksnis vis labiau ima įgauti pramoninės finansinės oligarchijos bruožų.
Deja, iškyla nerimą keliančių problemų, į kurias visuomenė nesugeba veiksmingai reaguoti. Ši oligarchija, prasiveržusi į politinę valdžią, sugeba savo naudai pakreipti verslo santykius reglamentuojančių teisės aktų kūrimą.
Ryškus pramoninės finansinės oligarchijos „laimėjimas” yra neseniai Seime priimti Šilumos ūkio įstatymas bei Naftos ir dujų išteklių mokesčių ir Labdaros ir paramos įstatymų pakeitimai. Tiesa, šiems įstatymams dėl pernelyg kyšančių tam tikrų verslo grupių interesų Prezidentas paskelbė savo veto ir grąžino juos Seimui pakartotinai svarstyti. Tačiau beveik netenka abejoti, kad Seimas mieliau vykdys tam tikrų oligarchų užsakymą, nei paklus Prezidento valiai.
Taigi tektų atsakyti į tokį klausimą. Su kokiu ekonominių santykių modeliu susidūrėme, kiek jis yra išbaigtas ir įsitvirtinęs?
Netenka abejoti tik dėl vieno. Šiame modelyje konkurencijai vietos lieka vis mažiau. Apie tai galima spręsti iš dviejų dalykų. Panagrinėjęs Konkurencijos tarybos veiklą, netrunki įsitikinti, kad ši institucija, kuri yra pašaukta sergėti rinkos santykių šventenybę – korektišką pasiūlos ir paklausos mechanizmo veikimą, negalėdama daryti įtakos monopolistinių segmentų kūrimuisi, imasi įvairių smulkmenų.
Štai neseniai ištyrė didžiųjų prekybos centrų „VP Market” ir „Iki” abipusius skundus dėl klaidinančios reklamos. Konkurencija daugelyje ūkio sektorių tampa nykštukine ir gyvuoja tik turgavietėse ir tarp smulkių prekeivių. Tuo tarpu didysis verslas savo veiklos nišas užkariauja nekonkurenciniais metodais.
Antrasis rodiklis, patvirtinantis šią išvadą, yra finansinės oligarchijos siekimas, pasitelkiant valdžią, o neretai ir be jos pagalbos, monopolizuoti savo veiklos zonas, neįsileidžiant konkurentų arba jų veiklą ribojant. Be natūraliai egzistuojančių monopolijų, tokių kaip energetika ar dujų ūkis, reglamentų pagalba kuriamos dirbtinės.
Štai konkurencijos požiūriu dėkinga veiklos sritis – krovinių gabenimas automobiliais. Šalyje yra priskaičiuojama daugiau nei šimtas tūkstančių krovininių transporto priemonių, veikia per tūkstantį oficialiai registruotų vežėjų. Deja, krovinių vežėjų konkurencija, jų savivaldos organizacijai „Linava” perdavus tam tikras valstybines funkcijas (TIR kortelių išdavimą), beveik išnyko.
Dar galima kalbėti apie veiklos konkurencinę laisvę kai kuriose apdirbamosios pramonės šakose (tarkime, baldų ir lengvojoje pramonėje), turinčiose tvirtą eksportinį potencialą, finansinio tarpininkavimo, nekilnojamojo turto pardavimo ir nuomos, mažmeninės prekybos ir maitinimo sektoriuose.
Tuo tarpu visas viešasis valstybės sektorius per korumpuotą ir protekcionistinį viešųjų pirkimų mechanizmą pakerta konkurenciją iš pačių šaknų. Beveik neklystant galima tvirtinti, kad retas kiek nors didesnis prekių ar paslaugų įsigijimas viešojo sektoriaus įstaigose, o tuo labiau užsakymai statybos ir remonto darbams, neįvyksta be tam tikro protekcionistinio sandorio, kurio „kaina” svyruoja nuo 5 iki 10 proc.
Šitaip vyko vadinamieji viešieji pirkimai „Sodroje”, Valstybinėje ligonių kasoje, net Seimo kanceliarijoje. Problema iškyla nebent ta, kaip užmaskuoti šiuos protekcionistinius susitarimus, suteikti jiems konkurso pavidalą.
Taigi iš 1213 mln. Lt, numatytų 2003 metų nacionaliniame biudžete nepaprastosioms išlaidoms (t. y. prekių ir paslaugų įsigijimams, statybos ir remonto darbams), arti 100 mln. Lt bus skirta protegavimo paslaugų mokėjimui arba, kitaip tariant, tiesiog kyšiams.
Nekonkurencinėje arba silpnai konkurencinėje aplinkoje sukurtas šalies bendrasis vidaus produktas (BVP), apytikriais vertinimais, 2001 metais galėjo sudaryti apie 30–33 mlrd. Lt, arba apie 63–69 proc. bendros BVP apimties.
Slopstant konkurencijai, kuri yra rinkos ekonomikos varomoji jėga, visuomenė tarsi netenka vieno iš svarbiausių veiksmingumo kriterijų.
Administracinės komandinės ekonomikos sąlygomis efektyviam išteklių panaudojimui trukdo centralizuotas jų paskirstymo būdas, o privačia gamybos priemonių nuosavybe pagrįstame ūkyje geriausiam rezultatui pasiekti trukdo privačių interesų vyravimas, paminant viešuosius interesus.
Veikiant įvairioms protegavimo schemoms, verslo dalyvių ir valdžios atstovų santykiuose įsivyrauja tarsi sąmokslo dvasia, kuri įteisinama specialiame teisės akte – Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme. Deja, derinti šiuos interesus formaliais teisės aktais yra bergždžias dalykas. Galingesnę paskatų potenciją turintis privatus interesas visuomet laimės prieš viešąjį. Iškyla tik ta bėda, kaip paslėpti privatų interesą arba pateikti jį tarsi nesikertantį su viešuoju.
Taigi dabar tenka kalbėti apie beveik išbaigtą valstybės reglamentais ir privačiu interesu grįstą deformuotą rinkos ekonomikos modelį, kuriame verslo laisvės vis labiau tampa tik deklaracijomis. Verslo laimėjimu šiame modelyje gali būti nebent kokie nors mokesčių (tarkime, 2002 metais nuo 24 iki 15 proc. sumažintas pelno mokestis) ar reglamento palengvinimai. Tuo tarpu pamatinis paklausos ir pasiūlos mechanizmas apraizgomas begale redukcinių įmantrybių, slopinančių konkurencijos signalus. Imtis klasikinių paklausos ar pasiūlos elastingumo tyrimų galima nebent labai lokaliose rinkose.
Aišku, kad šis deformuotos rinkos ekonomikos modelis nėra ilgaamžis. Tačiau jo gyvavimo laikas priklausys nuo visuomenės ir politinio elito pastangų atsikratyti visa apimančio ekonomikos reglamentavimo ir protekcionizmo, kaip ūkį žalojančio dalyko.