"Geras startas buvo 1990 metais, kai žinojome, kad reikia grąžinti vaikus su negalia į visuomenę. Dabar svyruoja šios vertybės ir nėra tinkamos politinės valios, kad būtų orientuojamasi į bendruomenines paslaugas ir kad koordinuotų savo darbą kelios sistemos - sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos", - spaudos konferencijos metu penktadienį sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas Dainius Pūras.

Jo teigimu, Lietuvos sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo institucijų sąrangos specifiką esą sudėtinga paaiškinti užsienio kolegoms, kadangi joje yra "absurdo elementų".

"Kodėl kūdikių namai yra sveikatos įstaigoje, jei į ten patekusiųjų dauguma yra pamestinukai? Ten patekę, jie turi gauti medicininę diagnozę, nors yra sveiki. Ir vieno žmogaus išlaikymas kainuoja milijonus litų valstybei. (...) O pagalba šeimai, auginančiai vaikus su negalia, yra minimali. Dabar pasigirsta įdomių minčių apie šeimų skirstymą į tinkamas ir netinkamas - įdomu, prie kurių bus priskirti vaikai su negalia", - kalbėjo D.Pūras..

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Europos vaikų negalios akademijos (angl. - European Academy of Childhood Disability, EACD) pirmininkas Hansas Forssbergas pasakojo, kad Vakarų šalyse neįgaliems vaikams teikiama kompleksinė pagalba: nuo anksčiau dažniau taikyto medicininio gydymo pereinama prie socialinės integracijos bei švietimo.

"Šių pasikeitimų priežastis - tai, kad dauguma šių raidos sutrikimų negali būti išgydyti nei vaistais, nei kitais medicinai prieinamais metodais", - teigė H.Fossbergas.

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" asociacijos vadovė Dana Migaliova tvirtino, kad viena didžiausių problemų, vis dar išlikusių Lietuvoje - netinkama pagalba neįgaliems vaikams, polinkis juos izoliuoti, bandyti "išgydyti", o ne integruoti į visuomenę tokius, kokie jie yra.

Anot jos, Lietuvoje vis dar neretai pasitaiko atvejų, kai neįgalus vaikas išprašomas iš įprastos mokyklos dėl to, kad nenorima ieškoti jam būtino asistento, trūksta dienos centrų ir kitų tarnybų, kurios padėtų neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, o pilnametystės sulaukę tokie nuo vaikystės neįgalūs ir tinkamai neintegruoti žmonės apskritai neturi galimybių gyventi visuomenėje.

D.Migaliova siūlė imtis tokių priemonių kaip dalies socialinių paslaugų perdavimas iš savivaldybių valstybei, kuri esą neatsisakytų skirti lėšų, pavyzdžiui, neįgaliųjų dienos centrams.

"Socialinės paslaugos šiuo metu yra visiškai savarankiška savivaldybių funkcija. Kai kurias paslaugas reikėtų deleguoti valstybei su dotacijomis. O savivaldybės sako "mes neturime pinigų ir neatidarysim dienos centro", - kalbėjo ji.

"Vilties" asociacijos vadovės teigimu, Lietuvoje vis dar nemažai neįgalių vaikų - apie 700 - gyvena izoliuoti psichoneurologiniuose pensionatuose, į kuriuos sovietmečiu patekdavo didžioji dalis šių vaikų (apie 40 tūkst.)

"Vyksta uždaras gyvenimas vienoje institucijoje, ir iš vienos institucijos užaugęs vaikas patenka į kitą. (...) Mes su neįgalių vaikų tėvais vieni kitiems palinkime: "kad tavo vaikas nepatektų į įstaigą", nes kai kurių vaikai ten tiesiog mirtų", - teigė D.Migaliova.

D.Pūro teigimu, Lietuvoje kuriant socialinių paslaugų sistemą nesistengiama integruoti neįgalių vaikų, "kad jie dirbtų suaugę kokį darbelį, mokėtų mokesčius kaip Vakarų šalyse", o investuoja į šiems vaikams kelią į visuomenę užkertančią internatinių įstaigų sistemą.

Spaudos konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitą problemą, kankinančią ne tik Lietuvą, bet ir Vakarų Europos šalis - mitus apie visišką neįgalių vaikų išgijimą, kuriuos lengvai priima ir už jų taikymą didžiulius pinigus moka morališkai palūžę neįgaliųjų tėvų vaikai.

"Dažnai neturime apibrėžtumo ir nesinaudojame duomenimis, kuriuos teikia pasaulis. Tyrimais reikia įrodyti, kad vienas ar kitas gydymas veikia. Daug specialistų ateina su mistiniais, nepagrįstais gydymais. (...) Žirgų, delfinų terapija yra gerai, jeigu be viso to bus dar tai, kas privalo būti. (...) Pažadas pagydyti tai, kas nepagydoma - nusikaltimas", - kalbėjo Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja Laima Mikulėnaitė.

"Jei siūlomas metodas, kuris padarys stebuklą - tai yra melas, nes jei pasveiko nuo protinio atsilikimo, reiškia, diagnozė buvo bloga", - D.Pūras paaiškino, kaip atskirti pelus nuo grūdų.

Vaiko raidos centro direktorės Jovitos Petrulytės teigimu, neįgaliems vaikams padeda moksliškai pagrįstos terapijos - kineziterapija, logopedo paslaugos, ergoterapija ir panašiai. Vaikui tinkamas gydymo metodas yra tas, kuris, anot J.Petrulytės, pagrįstas moksliškai, ne pernelyg ilgai trunkantis, tas, kuris gali būti taikomas namuose ir netrikdantis šeimos gyvenimo būdo.

Pagal spaudos konferencijos dalyvių pateiktus duomenis, Lietuvoje gyvena daugiau nei 13 tūkst. vaikų su negalia, iš kurių apie 5000 visą gyvenimą patys negalės savimi pasirūpinti. Vidurines ir ypač aukštąsias mokyklas baigti pasiseka vienetams iš pastarųjų.