Iškėlus įmonei bankroto bylą teisme ar vykdant įmonės bankroto procedūras ne teismo tvarka, hipoteka (ar įkeitimu) neapsaugotų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami griežtai laikantis Įmonių bankroto įstatyme nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile tenkinami mokesčių administratoriaus ir Sodros reikalavimai dėl mokesčių bei kitų privalomųjų įmokų išieškojimo, o trečiąja eile tenkinami visų likusių kreditorių reikalavimai.
Įvertinus įmonių bankroto valdymo departamento ir Garantinio fondo pateiktą statistiką, daugiau nei 30 proc. bankrutuojančių bendrovių nuosavų lėšų bei turimo turto neužtenka patenkinti net pirmos eilės kreditorių reikalavimų. Siekiant apginti vienus iš silpniausių kreditorių interesus – bankrutuojančios įmonės darbuotojų reikalavimus – Lietuvoje jau nuo 2000 m. spalio 1 d. galioja Garantinio fondo įstatymas. Šio įstatymo pagrindu įsteigto Garantinio fondo lėšos skiriamos įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų, dirbusių įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo, reikalavimams tenkinti.
Pagrindas paraiškai dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo yra kuomet įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais. Šią paraišką per 2 mėn. nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos privalo pateikti bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius. Tačiau ir retais atvejais, kuomet bankrutavusios įmonės piniginių lėšų jos sąskaitose ir kasoje suma yra lygi ar net nežymia dalimi viršija darbuotojų kreditorinių reikalavimų sumą, bankroto administratoriai, įvertinę galimas administravimo išlaidas, praktikoje dažniausiai vis tiek kreipiasi su paraiška dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo.
Kompensuojamos išmokos ir jų dydis
Garantinio fondo įstatymas numato 5 tipų išmokas, išmokamas bankrutuojančios įmonės darbuotojams iš Garantinio fondo lėšų: darbo užmokestis; piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas; išeitinė išmoka; žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nepereina valstybei ir apmokėjimas už prastovą. Kiekvienos šių išmokų suma mokama vienam darbuotojui negali viršyti Vyriausybės nutarimu nustatyto maksimalaus dydžio.
Darbo užmokestis apskaičiuojamas remiantis įmonės personalo ir buhalterinės apskaitos dokumentais ir išmokamas Garantinio fondo lėšomis pagal bankrutuojančios įmonės darbuotojo reikalavimą, tačiau ne didesnis kaip už paskutinius paeiliui einančius tris mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo. Vyriausybės nutarimu nustatytas maksimalus darbo užmokesčio, mokėtino iš Garantinio fondo, dydis negali viršyti trijų šalies ūkio darbuotojų vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių, galiojusio užpraeitą kalendorinį ketvirtį, sumos. Taigi šiuo metu, nepriklausomai nuo darbuotojo reikalavimo bankrutuojančiai įmonei dydžio, maksimali vienam darbuotojui Garantinio fondo lėšomis išmokama su darbo užmokesčiu susijusi suma gali siekti 6.957 litus.
Pagal tą pačią Vyriausybės nustatytą tvarką, tiek piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetinės atostogas, tiek apmokėjimas už prastovą, kompensuojamas bankrutuojančios įmonės darbuotojui Garantinio fondo lėšomis, negali viršyti 1 minimalios mėnesinės algos. Išeitinės išmokos dydis ribojamas 2 minimalių mėnesinių algų suma.
Būtina paminėti, kad Garantinio fondo įstatyme numatytos garantijos be apribojimų yra taikomos ir darbuotojams, dirbusiems bankrutuojančioje ar bankrutavusioje įmonėje ne visą darbo laiką, taip pat dirbusiems pagal terminuotą ar laikinąją darbo sutartį. Tačiau išmokos iš Garantinio fondo neskiriamos tiems darbuotojams, kurie darbo sutartį sudarė jau su nemokia bendrove (pvz., kai yra kreditoriaus pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonė viešai paskelbia negalinti arba neketinanti vykdyti savo įsipareigojimų).
Darbuotojų-akcininkų interesai neapsaugoti
Garantinio fondo įstatyme įtvirtinta nuostata, ribojanti išmokų iš fondo lėšų skyrimą darbuotojams, kuriems asmeniškai arba kartu su sutuoktiniu (sugyventiniu) ar (ir) artimaisiais giminaičiais priklausė nuosavybės teise daugiau kaip 50 procentų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės akcijų. Praktikoje bene visais atvejais Garantinio fondo taryba minėtiems asmenims išmokų iš fondo lėšų neskiria, išskyrus išimtinius atvejus, kuomet įmonės bankroto administratorius pateikia dokumentus dėl bankroto iškėlimo įmonei priežasčių, kurios nepriklausė nuo įmonės savininko (pagrindinio akcininko) veiklos ir kompetencijos (pvz. force majeure aplinkybės, įmonės veiklos perspektyvos nebuvimas pasikeitus rinkos konjunktūrai ir pan.).
Padengęs dalį bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojų kreditorinių reikalavimų, Garantinio fondo administratorius įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į išmokėtas fondo lėšas ir vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu šie Garantinio fondo reikalavimai tenkinami antrąja eile.