„Nesakau, kad moterys yra geresnės nei vyrai. Tiesiog žinau, kad moterys yra kone didžiausias, tačiau mažiausiai pripažintas ekonomikos augimo variklis viso pasaulio mastu“, – teigia Europos Parlamento narė Laima Andrikienė.
Pasirodo, ekonomistų skaičiavimais, per kelis pastaruosius dešimtmečius būtent moterys prisidėjo prie pasaulinės ekonomikos augimo daugiau nei naujausių technologijų įvedimas ir augančios Kinijos bei Indijos rinkos. Tačiau spauda per dažnai pamiršta paminėti šį faktą.
Daugelyje valstybių moterų skaičius viršija vyrų skaičių. Štai ir Lietuvoje moterų yra gerokai daugiau nei vyrų. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje 100 vyrų tenka 114,8 moterų. Tarp ES valstybių narių Lietuvą pagal moterų ir vyrų santykį lenkia tik Estija (117,2 moterų 100 vyrų) ir Latvija (116,2).
Nors moterų mūsų šalyje yra daugiau nei vyrų, tačiau moterims – dažniau nei vyrams – yra mokamas mažesnis atlyginimas. Jos taip pat patiria daugiau kliūčių, darydamos karjerą, be to, dažnai tampa išnaudojimo bei smurto aukomis.
„Tai, kad požiūris į vyrus ir moteris visuomenėje gali būti nevienodas, kad moteris gali būti laikoma kvailesnė už vyrą, akivaizdžiai gavau suprasti šį pavasarį, kai keliavau po Lietuvos kaimus. Šio žygio metu kartu su draugu nakvynės apsistojome pas vieną tvarkingai ūkininkaujantį pagyvenusį žmogų. Tačiau čia laukė netikėtumas. Tas žmogus visais klausimais kalbėjosi tik su mano draugu. O man net vakarienės metu jis neleido įsiterpti į pokalbį. Tuomet aš pirmą kartą supratau, iš kur visuomenėje gyvuoja mitas ir juokeliai, kad moters vieta – prie krosnies, o ne prie diskusijų stalo“, – pasakoja trisdešimtmetė projektų vadybininkė Gintarė Kibirytė.
Vyrai uždirba beveik 25 proc. daugiau
Šie stereotipai atsiliepia ir šeimų gerovei. Visų pirma, Lietuvoje niekaip nesumažėja skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimo, mokamo už tą patį darbą. Juk dar 2007 m. moterys uždirbo maždaug 20 proc. mažiau nei stipriosios lyties atstovai. O štai Vilniaus moterų namų krizių centro direktorės Lilijos Vasiliauskienės duomenimis, šiais metais padėtis dar pablogėjo: moterys šiandien uždirba net 24 proc. mažiau nei vyrai. Rezultatas – dėl to skurdžiau gyvena ne tik moteris, bet ir visa jos šeima, su kuria ji dalinasi savo uždarbiu.
Be to, atlyginimų skirtumai iškreipia gamybos efektyvumą,. L. Vasiliauskienė pasakoja, kad atlikus tyrimą vienoje didelėje Lietuvos korporacijoje, buvo išsiaiškinta, kad visuose įmonės padaliniuose moterys uždirba 33 proc. mažesnį atlyginimą nei vyrai. Tačiau daugelio moterų išsilavinimas buvo didesnis nei vyrų. „Jeigu darbe viršenybę turi žmogus su mažesniu išsilavinimu, vadinasi, jo ir kompetencija mažesnė. Juk logiška, kad dėmesio išsilavinimui neskyręs žmogus buvo tingesnis už tą, kuris mokėsi. Tad ir darbo efektas , rezultats bus akivaizdžiai išsikreipęs, – svarsto L. Vasiliauskienė. – Ir lygiai analogišku būdu išsikreipia visos sferos, kuriose yra sujauktos proporcijos ir logika“.
„Moterų padėties problema egzistuoja visame pasaulyje: Lietuvoje ir Vokietijoje, Amerikoje ir Tibete ar Indijoje. Ir visose šalyse šią problemą bandoma spręsti. Tik vienose šalyse ši problema yra įveikiama sėkmingiau, o kitose mažiau sėkmingai“, – teigia L. Andrikienė. Ji mini, kad diskriminacija pagal lytį yra uždrausta visose Europos Sąjungos sutartyse ir dokumentuose, kurie užtikrina ir lygų atlygį už tą patį darbą vyrams ir moterims. „Tačiau realybė vis dar kitokia: visoje ES moterys gauna vidutiniškai 17 proc. mažesnį atlyginimą nei vyrai. Lietuvoje šis skaičius – dar didesnis, nors ir mūsų šalyje taip pat galioja Lygių galimybių įstatymas, kuris įpareigoja darbdavius už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, – kalba europarlamentarė. – Beje, kai tokia statistika ir stereotipai, sociologai bei ekonomistai apskaičiavo ir tai, kad įgyvendinus visas patvirtintas „lygybės“ programas, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlygio turėtų išnykti dar negreitai – maždaug po 70 metų“.
Kodėl nekyla medicinos lygis?
Visos problemų šaknys – stereotipuose. Kaip rodo tyrimai, ES apie 60 proc. moterų renkasi dešimt profesijų, kurios yra mažiausiai apmokamos švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos srityse. Tai vadinamosios „moteriškos“, „lengvesnės“ profesijos, kurios moterims leidžia suderinti šeimą ir darbą.
„Svarbu pastebėti ir tai, kad tos sferos, kur dominuoja moterys – socialinė sfera, medicina ar švietimas – yra finansuojamos likutiniu principu. Dėl to vėl „išsikreipia“ vartojimas. Kai vartojame medicinos paslaugas, mes jas vartojame pagal tą žemą atlygio už darbą standartą, kuris duodamas moteriai, dirbančiai toje sferoje. Tas pats ir su švietimu, ir likusiomis „moteriškomis“ sferomis, – aiškina L. Vasiliauskienė. – Tiesa, reikia pridurti, kad ir čia pasitaiko segregacijos. Vadinamosios „vyriškos“ sritys, kaip, tarkime, kardiochirurgija, finansuojamos nepalyginimai geriau negu kitos sferos“.
Anot L. Vasiliauskienės, vykstant tokiems procesams, situacija tampa iškreipta. „Todėl mes ir nesuprantame, kas darosi su šiomis sferomis. Ką bedarome, kokias bevykdome reformas, vis tiek atsimušame į sieną. O juk taip yra todėl, kad, nors ir nesąmoningai, bet biudžetas yra subalansuotas pagal vienos lyties poreikius“, – dėsto L. Vasiliauskienė.
„Mano vertinimai nėra tokie griežti ir radikalūs, bet neatmetu, kad tiesos čia yra. Manau, kad švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos srityse reformos nejuda ne todėl, kad šiose srityse dirba daugiau moterų nei vyrų, o todėl, kad tai – ypatingai jautrios sritys, paliečiančios kiekvieno valstybės piliečio, jo šeimos gyvenimą, interesus. Politikai vengia tapti nepopuliariais, bijo imtis reformų šiose srityse, nors jos čia labiausiai reikalingos. Daug labiau nei reformos diplomatinėje tarnyboje ar VSD“, – pažymėjo L. Andrikienė.
„Gaila, bet dažnai pamirštamas paprastas faktas, kad moterys yra visuomenės dalis, be kurių aktyvaus dalyvavimo bet koks visuomeninis projektas tiesiog sužlugtų. Juk, pavyzdžiui, Lietuvos valstybinėse ir nevalstybinėse švietimo sistemos įstaigose moterys sudaro du trečdalius darbuotojų“, – sako L. Andrikienė.
Moterys yra labai aktyvios ir siekdamos išsilavinimo: universitetuose bakalauro ir magistro studijas baigia daugiau moterų nei vyrų, o tarp siekiančiųjų daktaro laipsnio net 60 proc. sudaro moterys ir tik 40 proc. – vyrai.
„Tačiau ir šia tema vėl iškyla labai daug klausimų: kodėl labai aukšto išsilavinimo ir intelekto moterys retai pasiekia mokslo aukštumų? Moterys tesudaro 38 proc. Lietuvos mokslininkų, o tarp habilituotų daktarų jų yra tik 14 procentų. Vadinasi, sėkmingai pradėjusios, vėliau moterys – dažnai dėl šeimyninių priežasčių – yra linkusios stabdyti karjerą“, – sako L. Andrikienė.
Smurtas – reali problema
Kalbant apie moterų padėtį Lietuvoje iškyla dar begalės kitų opių problemų. Jungtinių Tautų gyventojų fondo paskaičiavimais, kas trečia moteris pasaulyje yra patyrusi smurtą.
„Klausimų kyla daug: kodėl Lietuvos šeimose nėra darnos? Kodėl nesustabdomas smurtas šeimose? Kodėl jis vis dar laikomas šeimos vidaus reikalu? Ar viskas padaryta, kad būtų tinkamai rūpinamasi moterų sveikata? Ar provincijoje gyvenančios moterys ne dažniau susiduria su diskriminacija?" – klausia L. Andrikienė.
Tiesa, Lygių galimybių įstatymas priimtas, kai kurie ryškiausi moterų diskriminavimo faktai, tokie, kaip diskriminaciniai darbo skelbimai, baigia išnykti. Tačiau yra ir stiprių nuogąstavimų, kad moterų padėtis, siaučiant ekonomikos krizei, gali užuot gerėjusi vėl pablogėti.
Beje, visos iki šiol minėtos problemos nėra tokios baisios, kaip prekybos moterimis reiškinys. „Turime beveik tobulus prekybą žmonėmis draudžiančius įstatymus ir taisykles, bet jie lyg ir neveikia. Matyt, už šių įstatymų įgyvendinimą atsakingi pareigūnai per dažnai tiki, kad moterys, kurios tampa prekybos objektais, pačios nori būti prostitutėmis. Kiek tragiškų, liūdnų, motinų ir vaikų ašaromis aplaistytų istorijų aprašyta mūsų laikraščiuose per visą atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį, kiek sulaužytų gyvenimų, likimų, tačiau vis dar liekame daug ko iš to neišmokę“, – konstatuoja L. Andrikienė.
„Moterų problemos nėra kažkokios išgalvotos. Mes turime ekonomiką, pagrįstą visuomenės solidarumu, visuomenėje gyvenančių žmonių visuma. Ir čia viskas funkcionuoja tokiu principu: jeigu jūs alinsite kepenis, tai vargu ar gerai veiks kitos organizmo sistemos, – lygina L. Vasiliauskienė. – Taigi, kai pradedame atrasti visuomenės grupes, kurių teisės varžomos ar pažeidžiamos, mes suprantame ir pripažįstame, kad nesame sveikas organizmas, sveikas žmogus. Juk sveikas organizmas tuo ir pasižymi, kad visi jo organai yra sveiki“.