1632 11 13 išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos dk. Buvo vedęs Ceciliją Renatą Habsburgaitę (1611–1643), su kuria turėjo sūnų Zigmantą Kazimierą (1640–1647) ir kūdikystėje mirusią dukrą Mariją Oną Izabelę. Antroji Vazos žmona – Liudvika Marija Gonzaga (1611-1667). Pilnametystės sulaukė tik nesantuokinis Vazos sūnus Vladislovas Konstantinas (1635–1698).
Nors iš tėvo gautas paveldas buvo apgailėtinas – pralaimėjimai Livonijoje, Brastos unijos supriešinta visuomenė, prasidėjusi ūkio krizė ir pan., jam pavyko pasiekti nemažų laimėjimų tiek užsienio, tiek valstybės vidaus gyvenime. Vladislovas Vaza, nors ir atsisakęs siekio tapti Rusijos caru, 1634 Polianovkos taika su Rusija atgavo senai prarastą Smolenską, o Rusija atsisakė pretenzijų į Respublikai 1618 Deulino sutartimi tekusias žemes. Tačiau siekis atgauti Švedijos sostą buvo nesėkmingas, nors valdovas ir rėmė Lietuvos DK politinio elito planus atsiimti Livoniją. Reikšminga, jog su Rusija ir Švedija iki pat XVII a. vidurio nusistovėjo taika. Ne taip sėkmingai spręsta Ukrainos problema. 1638 buvo numalšintas kazokų sukilimas, iš naujo įsiliepsnojęs 1648 ir pasibaigęs 1654 Perejeslavlio rada, skelbusia apie Ukrainos prisijungimą prie Rusijos.
Skirtingai nei tėvas pasižymėjo religine tolerancija, protegavo tiek katalikus, tiek ir protestantus. Šis valdovas taip pat pasižymėjo kultūrine veikla ir mecenavimu.
Ypatingas ryšys Vladislovą Vazą siejo su Vilniumi. Nesilaikydamas seime nustatytos specialios konstitucijos – valdovui kas treji metai apsilankyti Lietuvoje, čia atvykdavo žymiai dažniau. Jis nuolat rūpinosi Žemutinės pilies rūmų būkle, kaskart jam atvykus buvo atnaujinamas rūmų interjeras, vykdomi remonto darbai. Rūmai tapo vidaus ir užsienio politikos bei dvaro kultūros centru. Čia priiminėti užsienio diplomatai, vyko spektakliai, įvairūs pasilinksminimai. 1648 valdovas Vilniuje praleido paskutines savo gyvenimo savaites.
Mirė persišaldęs medžioklės metu 1648 05 20 Merkinėje. Ne veltui pagal mirusiojo valią, 1649 01 15 Krokuvoje, Vazų koplyčioje buvo palaidotas jo kūnas, o urna su širdimi pastatyta Vilniaus Katedroje: pradžioje saugota Valavičių, vėliau pernešta į Šv. Kazimiero koplyčią.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija