Dvaro maršalka pareigybės svarbą rodytų skyrimas į šias pareigas didikų iš žymių Lietuvos DK giminių. Iki 1569 dvaro maršalkomis buvo 7 asmenys ir visi didikai (G. Astikas, Mykolas Glinskis, Jurgis Iljiničius, Jurgis Radvila, Ivanas Hornostajus, Ostafijus Valavičius bei Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis). XVII a. pr. šie pareigūnai gaudavo panašią kaip ir dvaro iždininkas ar dvaro etmonas algą – 2000 auksinų.
Liublino sąjunga nepanaikino dvaro maršalkos, kaip ir kitų, pareigybių. Jo padėtis nuo XVII antrosios pusės kiek susilpnėjo, tačiau ir toliau išliko mielai žymių asmenų siekiama pareigybe. Turėdami tiesioginį priėjimą prie valdovo, dvaro maršalkos gaudavo nemažai įvairių valdovo malonių. Ne veltui tarp 32 asmenų 1569-1795 buvusių dvaro maršalkomis ir toliau svarų vaidmenį atliko Radvilos, Sanguškos ar Sapiegos. Juolab, kad ši pareigybė vėrė kelius į dar aukštesnius postus. Antai daugiau kaip pusė šių pareigūnų tapo didžiaisiais, arba žemės maršalkomis.
Dvaro maršalka – tai dar viena pareigybė, pagrindžianti lietuviškojo valdovo dvaro egzistavimą (greta lenkiškojo dvaro) bent iki XVII a. antrosios pusės.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis. © Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija