- Kiekviena partija nori pasireklamuoti. Pagrindinis žmogus TT – ne V. Mazuronis, o Rolandas Paksas. Tačiau V. Mazuronis – ištikimas politinis trubadūras ir aktyvus R. Pakso rėmėjas – yra vienintelis oficialus partijos veidas, kuris pagal įstatymą, kitaip nei R. Paksas, gali kandidatuoti į prezidentus. Jis neturi daug šansų, tačiau būtent V. Mazuronis ir Algirdas Butkevičius yra tie asmenys, kurie galėtų patekti į antrą turą, jei jo apskritai prireiktų.
Už šių dviejų kandidatų yra solidžios partinės organizacijos, galinčios panaudoti savo resursus. Jei kuris nors iš jų patektų į antrą turą, reikalai gali klostytis visaip. Kas prieš penkerius metus galėjo patikėti, kad Kazimira Prunskienė pateks į antrą turą ir vos keliais procentais balsų jame atsiliks nuo Valdo Adamkaus?
- Norite pasakyti, kad, patekę į antrą turą, V. Mazuronis arba A. Butkevičius turėtų šansų laimėti prieš Dalią Grybauskaitę?
- Ne: „statymai“ tikrai būtų ne jų naudai. Jei į antrą turą patektų V. Mazuronis, tai galėtų nutikti taip, kaip buvo Prancūzijoje, kai per prezidento rinkimus visi sukandę dantis balsavo už Jacquesą Chiracą, kad neleistų laimėti Jean-Marie Le Penui. Pastarasis kaip politikas turėjo ir sisteminių, ir daug antisisteminių bruožų, pasižymėjo populistine retorika.
- Kuris turi daugiau šansų patekti į antrą turą – A. Butkevičius ar V. Mazuronis?
- Sunku pasakyti. Tai priklauso nuo partijų skiriamų finansų: juk reikia daug važinėtis po Lietuvą, pagal susiaurintas reklamos galimybes pasiekti rinkėjus, padirbėti prie įvaizdžio, retorikos.
- Kas yra V. Mazuronio rinkėjas? Kuriai visuomenės daliai atstovauja V. Mazuronis?
- V. Mazuronio rinkėjas – tas pats, kaip ir Česlovo Jezersko. Tai – protesto elektoratas. Reikėtų pažvelgti, kaip apskritai formavosi partinės sistemos. Vakaruose jos išaugo iš susisluoksniavusių visuomenių, iš jose buvusių takoskyrų. Savo ruožtu Lietuvoje, kaip ir kitose naujose demokratijose, tos visuomenės skirtys dar tik formuojasi. Penkiasdešimt okupacijos ir aneksijos metų sukūrė pseudoegalitarinę visuomenę be tam tikrų demokratinių patirčių. Mūsų visuomenė dar nėra taip susisluoksniavusi, kaip Vakaruose.
Per devyniolika nepriklausomybės metų formavosi visuomenės lūkesčiai, susiję su nesėkmingomis reformomis, korupcija, teisingumo nebuvimu. Daug kas dairosi politinių „mesijų“. Esant tokiai jų paklausai, iškilo Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas, Arūnas Valinskas. Jų elektoratas niekur nedingo. Būtent į jį ir taikosi V. Mazuronis.
V. Mazuronis – stipriausias tarp nusitaikiusių į protesto balsus
- O kitų kandidatų – Č. Jezersko, Loretos Graužinienės, Kazimiros Prunskienės elektoratas taip pat yra protesto balsuotojai?
- Ar ne per didelė gaunasi konkurencija per šiuos rinkimus tarp kandidatų dėl protesto balsų?
- Konkurencija tikrai didelė. K. Prunskienė galbūt manosi atstovaujanti valstiečiams. Ji įsivaizduoja vis dar turinti politinio patrauklumo. Bet manau, kad ji klysta. Per Seimo rinkimus jos vadovaujama partija net neįveikė 5 proc. barjero. Ir K. Prunskienė, ir L. Graužinienė konkuruos dėl protesto balsų, tikėdamosi patekti į antrą turą. Galbūt V. Mazuronio šansai bus šiek tiek didesni, palyginti su kitais kandidatais, besivaržančiais dėl protesto elektorato.
- O D. Grybauskaitės rinkėjas – ar daugiau „sisteminis“, ar „protesto“?
- Geras klausimas. Jos rinkėjai – iš įvairių sluoksnių. Galbūt jai priskiriama šiek tiek politinio „mesianizmo“; juk ji – naujas veidas, žmogus, beveik nedalyvavęs priimant gerus ar blogus politinius sprendimus Lietuvos politiniame gyvenime. Kaip „neprisidirbęs“ lietuvių akimis žmogus, ji turi tam tikrą pasitikėjimo kreditą.
- Ar V. Mazuronis atstovauja kuriai nors politinei ideologijai?
- „Tvarkos ir teisingumo“ ideologiją galima apibrėžti kaip gana radikalią, nacionalistinę, antisisteminę. Ji atitinka spektrą, kuriame yra dešiniosios populistinės bei radikalios Skandinavijos partijos. Tačiau ji dar nėra išplėtojusi Vakarų Europos dešiniesiems populistams būdingų antieuropinių ir kitataučiams nepalankių nuostatų.
- Kaip V. Mazuronio dalyvavimas prezidento rinkimuose veiks „Tvarkos ir teisingumo“ padėtį?
- Jei būtų antras prezidento rinkimų turas, kuris sutaptų su Europos Parlamento rinkimais, tai agitacija vyktų tame pačiame informaciniame lauke. Vienas svarbiausių V. Mazuronio dalyvavimo prezidento rinkimuose motyvų – savo atstovaujamos politinės jėgos reklamavimas. Manau, kampanijos metu girdėsime ne tik prezidentinės, bet ir europarlamentinės kovos atgarsių – sakymo, kad R. Paksas yra visų geriausias. V. Mazuronio kandidatavimas – tai ir reklamavimasis, ir tęstinis bandymas reabilituoti R.Paksą.
Č. Jezerskas – kariška alternatyva V. Mazuronio elektoratui
- Ar Č. Jezerskas supranta, kad jis beveik neturi šansų patekti į antrą turą?
- Būčiau nenustebęs, jei Č. Jezerskas būtų atsėmęs savo kandidatūrą. Jis parodė savo politinius raumenis, gebėjimą rinktis parašus, mobilizuoti rinkėjus. Bet dėl jo didesnių ambicijų tikroviškumo labai abejočiau.
- Kokia yra Č. Jezersko ideologija?
- Tokia pati, kaip ir V. Mazuronio, tik gal labiau pabrėžianti tvirtumą, kietumą, drausmę. Prisideda karininko įvaizdis. Tačiau kokybinių skirtumų tarp jo ir V. Mazuronio ideologijos neįžvelgčiau.
- Ar dalyvavimas rinkimuose surenkant tik kokį vieną procentą balsų yra daugiau reklama kandidatui ir jo partijai, ar vis dėlto – akivaizdi nesėkmė ir „antireklama“?
- Kiekvienas žmogus turi savo ego, ir galbūt reikėtų pasikonsultuoti su psichologais – kaip jie vertina tuos asmenis, kurie vis dalyvauja rinkimuose ir vis surenka labai menką nuošimtį rinkėjų balsų. Nepamatuotoms, juokingoms kai kurių politikų ambicijoms galima psichologiškai nustatyti tam tikrą diagnozę.
- Kaip vertinate Č. Jezersko politinį patrauklumą?
- Tai kandidatas, kuris orientuojasi į protesto elektoratą. Jį lydi gandai apie galimus ryšius su neskaidriu verslu, nusikalstamu pasauliu. Tai nesuteikia papildomo populiarumo.