Koordinacijos stinga, o profaniškumo gausu ir agituojančių už stojimą į Europos Sąjungą fronte, tačiau skeptikai apskritai veikia kas sau.
Susidaro įspūdis, kad prieš Lietuvos narystę Europos Sąjungoje agituoja tie patys marginalai, kurie pasisako už mirties bausmę, prieš Lietuvos narystę NATO ir t.t. ir šiaip nėra patys simpatiškiausi ar populiariausi politikai, visuomenės veikėjai.
Vienas kolega mane pataiso, sakydamas, jog euroskeptikai yra ne marginalai, bet buvo marginalizuoti viešosios opinijos, politikų ar valdininkų, kurie žiniasklaidą gausiai paremia agitacijai už Europos Sąjungą skirtais pinigais. Todėl visų tų, kurie prieštarauja narystei Sąjungoje, portretas žiniasklaidoje piešiamas kaip Lietuvos priešo. Ir dėl šios vienos iš svarbiausių priežasčių Lietuvoje nėra stipraus euroskeptikų judėjimo, kokius turi kitos narystei besiruošiančios valstybės. Nors žmonių, nepritariančių narystei, yra. Ir jie visuomenei gerai žinomi, ir autoritetingi, ir jų balsas vis dar svarus.
Tačiau tokių žmonių kol kas nesimato, o dabar viešumoje besirodančius euroskeptikus, tik su keliom išimtim, nėra taip sunku marginalizuoti, net jei tai daroma nesąmoningai.
Pirmiausia, kaip ir prieš pusę metų ar dar anksčiau, taip ir iki šiol euroskeptikams nepavyko suburti organizacijos, kuri turėtų aiškų lyderį ir aiškias idėjas, kodėl jie nepritaria Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.
Tai padaryti iš principo yra sudėtinga. Tačiau be visų organizacinių sunkumų prisideda ir tai, jog patys euroskeptikai yra susiskaldę. Dalis jų pasisako už narystę Europos Sąjungoje, bet prieštarauja suderėtoms sąlygoms. Daliai Europos Sąjunga yra visiškai nepriimtinas projektas, paminantis nepriklausomybės vertybes.
Be to, euroskeptikų gretose dabar jau yra ir tokių, kaip tik prieš rinkimus ar referendumus į viešumą išlendantis Rolandas Paulauskas, kurie apskritai viskam prieštarauja. Kaip kurti Lietuvą nepasiūlo, tačiau kitų idėjas kritikuoja.
Su nuomone ir žmonių įvairove euroskeptikų stovykloje susiję tai, kad dėl visokio plauko prisiplakėlių prie euroskeptikų neprisideda daugiau visuomenėje pasitikėjimo ir autoriteto turintys politikai ar visuomenės veikėjai. Jie netgi šalinasi euroskeptikų.
Yra ir dar viena problema. Eurooptimistinės idėjos yra gausiai remiamos iš biudžeto, tuo tarpu euroskeptikus remia kai kurie pavieniai verslininkai. Ir tai labiau moraliai, o ne pinigais. Ne vienas iš radijuje ar televizijoje dalyvaujančių žmonių prieš referendumą ir prieš Lietuvos narystę Europos Sąjungoje agituoja iš asmeninės iniciatyvos. Ir savo asmenines lėšas leidžia, jei reikia ką nors įsigyti idėjoms “iliustruoti”.
Euroskeptikai teigia, jog juos žiniasklaida ignoruoja, nekviečia į laidas ar nepriima straipsnių. Taip gali būti ir todėl, kad žiniasklaida prieš referendumą buvo subtiliai pasotinta biudžeto lėšų, kad skleistų informaciją apie ES. Tačiau galima suprasti ir žurnalistus. Kaip vertinti trijų žmonių grupę, atėjusią į televizijos laidą, per reklamos pertrauką tarpusavyje apsipykusią, kuriam pirmam reikėtų pradėti kalbėti?
Mažų mažiausiai iš to galima pasišaipyti. Tačiau iš tikrųjų tai nėra teigiamas dalykas. Tai nepagerina eurooptimistų veikimo sąlygų, o žmonėms lieka nemažai neatsakytų klausimų.
Stiprios ar konstruktyvios opozicijos nebuvimas neskatina diskusijų. Naivu būtų tikėtis, jog agituojantys už Europos Sąjungą pradėtų ginčytis kurioje nors televizijos laidoje dėl to, kad lėšos, skirtos informuoti žmones apie Europos Sąjungą, dabar yra leidžiamos neteisingai ar netikslingai. Vyksta ne informavimo, bet reklamavimo kampanija. Taip pat neverta tikėtis, kad derėjęsi dėl narystės pradėtų vardyti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje trūkumus. Ir panašiai.
Tokių viešų diskusijų reikia ne todėl, kad žmonės išsigąstų Europos Sąjungos plėtros ir gyvenimo joje. Jų reikia pirmiausiai todėl, kad žmonės daugiau sužinotų apie visus dalyvavimo Europos klube aspektus ir galėtų apsispręsti, nori jie to, ar ne.