- Reformos esmė - siekis pertvarkyti sistemą taip, kad atsirastų finansiniai mechanizmai, naujas valdymo modelis, kuris skatintų aukštąsias mokyklas dirbti kokybiškiau. Pertvarka daroma suvokiant, kad mūsų situacija gana nepavydėtina, o pastaraisiais metais įsisenėjusios problemos tik didėja.
Siekiame sumažinti biurokratizmą "valdiškoje" aukštojo mokslo valdymo sistemoje, nes į ją buvo kišamasi iki smulkmenų. Norime skatinti konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų, raginti pritraukti tiek studentų, tiek lėšų mokslo projektams. Tai kelias, kuris skatintų geriau dirbti žmones, suprantančius atsiveriančias galimybes.
- Kalbėjote, kad, vykdant reformą, universitetines studijas rinksis galbūt mažiau jaunuolių, kiti sieks išsilavinimo kolegijose. Kaip ketinate įkalbėti jaunimą keisti savo planus?
- Viena vertus, valstybės finansuojamų vietų skaičius universitetuose nebus toks, kaip iki šiol. Praėjusiais metais čia finansuotos net 1800 vietų, į kurias nebuvo norinčiųjų.
Be to, per pastaruosius metus ne tik ši, bet ir ankstesnė Vyriausybė atliko namų darbus, kurie pamažu leidžia stiprėti ir koleginėms studijoms: pripažintas profesinis bakalauro laipsnis, gavus jį, galima tęsti magistro studijas. Sistema pradeda tarpusavyje sąveikauti, ir šiandien galime pasakyti, kad koleginėse studijose naujas valdymo modelis, kurį siūlome valstybiniams universitetams, jau yra įdiegtas ir pasitvirtino.
Be to, šiuo metu nemažai koleginių studijų labiau nei universitetinės yra orientuotos į praktinius įgūdžius - tai, ko reikia darbo rinkai, apie ką verslas šaukia visa gerkle. Esu savo kailiu patyręs, kaip skiriasi universitetinės studijos čia, Lietuvoje, ir Danijoje arba Didžiojoje Britanijoje, kur turėjau progos studijuoti netrumpą laiką. Man akis bado perdėm orientuotas į teorinius bendruosius dalykus dėstymas ir nepakankamas dėmesys gebėjimų ugdymui Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Pasaulio patirtis rodo, kad studijuojančiųjų kolegijose ir universitetuose santykis yra bent jau panašus. Mūsų šalyje kol kas šis santykis yra 3 ir 1 universitetų naudai.
- Reformuojate studijas, tačiau nieko nekalbate apie žemesnės grandies - bendrojo lavinimo sistemos - pertvarką.
- Nereikia nei idealizuoti situacijos, nei mėginti visko piešti niūriomis spalvomis. Naujoji Vyriausybė ir koalicijos partneriai esame pasirengę siekti esminių pokyčių aukštajame moksle. Kaip ir civilizuotose Vakarų šalyse, ateiname pasirengę daryti reformą, aptarę ją iki rinkimų ir vykdome nelaukdami kadencijos pabaigos. Norime paleisti į gyvenimą tai, ką turime. Palaipsniui ateis eilė ir bendrajam lavinimui, kur, visi sutinkame, yra per daug kalimo, bet nepakankamai skatinama savarankiškai mąstyti.
- Ar nebus taip, kad siekis vykdyti reformą "nuo viršaus" žlugs dėl nepertvarkytos žemesniosios grandies?
- Mūsų bendrojo lavinimo sistema, pagal įvairius tyrimus, yra bent tarp vidutiniokų, tikrai ne tarp atsiliekančiųjų. Ypač tiksliuosiuose moksluose nesame tokie jau blogiukai. O aukštasis mokslas pagal daugelį parametrų yra nepavydėtinos būklės. Todėl pirmiausia ir imamės aukštojo mokslo, kuris, teisybės dėlei, iš esmės nebuvo reformuotas nuo sovietinių laikų.
- Užsiminėte, kad kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos turi būti naikinamos?
- Mes, kaip ir didžioji dalis akademinės bendruomenės, sutarėme, kad šiuo metu turėti daugiau kaip 50 aukštųjų mokyklų yra itin didelė prabanga. Reformą grindžiame konkurencija dėl finansavimo, dėl studentų. Šie principai leis procesui vykti "iš apačios", o ne "iš viršaus". Kaip ministras, neįvardysiu nė vienos iš aukštųjų mokyklų, kurios turi jungtis. Bet jau šiais metais Klaipėdoje dvi valstybinės kolegijos ketina susijungti. Talkinsime, kai noras bus išreikštas pačių akademinių bendruomenių.
- Studijų kokybės vertinimo centras rekomenduoja atsisakyti bent kai kurių studijų programų. Ko gali būti atsisakyta?
- Šiandien pasirašiau įsakymą nebeakredituoti trijų studijų programų, kurios neatitinka reikalavimų arba tiesiog nebuvo vykdomos.
- Kokios tai programos?
- Dabar neatsiminsiu, bet galiu pasakyti, kad per didinamąjį stiklą žiūrime į maždaug šimtą įvairių studijų programų, kurios akredituotos laikinai ir turi trūkumų, užsienio ekspertų vertinimu. Manau, tokių programų atsisakymas būtų gana kryptingas veiksmas. Be to, jau paviešinome kokybės reikalavimų neatitinkančias programas, kad būsimieji studentai rinkdamiesi galėtų geriau apgalvoti savo sprendimus ir neužlipti ant grėblio.
- Iki šiol kalbėta, kad aukštasis mokslas Lietuvoje suteikia teorinių žinių ir neplanuojama, kokių ir kiek specialistų reikia. Ar ketinate atlikti tokius tyrimus?
- Tam tikros ūkio raidos prognozės daromos, bet mes to nepriimame kaip konstantos ir nenorime klaidinti jaunų žmonių. Kitos šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, tokią praktiką taikiusios ilgus metus, dabar jos atsisako.
Situacija rinkoje, nebūtinai krizės metu, yra tokia dinamiška, kad prognozės kartais kaip tik gali klaidinti, kai tai daro valdžia. Manau, pačios aukštosios mokyklos turėtų turėti programas, orientuotas į perspektyvą, ir, bendradarbiaudamos su verslu, atsižvelgti į lūkesčius.
- Ar iš tiesų galima viską palikti savieigai: pats neseniai minėjote pavyzdį, kad iš gausaus būrio išmokslintų jaunų pedagogų mokyklose įsidarbina vos 10 procentų?
- Tai ir yra iki šiol buvusio vadinamojo planavimo pasekmė. Valstybė prognozuoja, kad trūksta mokytojų (šiuo metu mokyklose - apie 2 tūkst.), o pernai buvo įteikti beveik 6 tūkst. diplomų būsimiesiems pedagogams. Taigi valstybė finansuoja atitinkamas studijas, bet žmonės neina dirbti pagal specialybę. Vadinasi, situacija priklauso ne vien nuo to, kiek ir kokių specialistų trūksta. Daugiau lemia studijų kokybė bei tai, ar būsimoji profesija pasirenkama motyvuotai. Mokytojo specialybės prestižas augs, kai jie matys, kad gali uždirbti daugiau nei vidutiniškai, kai pajus, kad tai nėra kasdienis biurokratinis lažas. Ta linkme ir dirbame.
- Studentai nuogąstauja, kad gali tapti siūlomos reformos įkaitais, nes daliai jų studijoms teks imti paskolas iš bankų. Ar jau esate parengę konkrečias sąlygas, kad paskolos studentams netaptų nepakeliama našta?
- Būtent studentai buvo tie, kurie ne vienus metus prašė sukurti valstybės remiamų paskolų sistemą. Būtent studentai palaikė mano dar anksčiau Seime pateiktą siūlymą tai įteisinti.
Iki šiol valstybė finansavo nemažą dalį studentų, kurie tikrai siekdavo ne žinių - jie įstodavo bet kur, į bet kurią specialybę, kad tik galėtų studijuoti nemokamai ir gauti diplomą. Naujoji sistema skatins studentus apsispręsti. Per artimiausias savaites turi būti išgrynintas modelis, kokios bus teikiamų paskolų palūkanos, kiek valstybė galės suteikti garantijų.
Šiandien galiu pasakyti, kad valstybės garantijos imant paskolą taip pat yra svarbus veiksnys, sumažinantis įsipareigojimų naštą. Mes skaičiuojame, kad palūkanų norma galėtų būti 4,5 proc. mažesnė nei komercinių bankų taikomos palūkanos.
- Ar neatsitiks taip, kad dėl jūsų sumanymų nukentės skurdesnėse šeimose augantys jaunuoliai? Ar jie sugebės konkuruoti su tokiais pat gabiais, bet dėl tėvų finansinių galimybių geresnį bendrąjį išsilavinimą galinčiais gauti jaunuoliais?
- Galbūt tada tai nebus universitetinės studijos. Galbūt iš pradžių jie studijuos kolegijoje. Bet jei jaunuolis norėtų už studijas mokėti savo lėšomis, socialiai remtiniems studentams palūkanas valstybė įsipareigotų kompensuoti - bent didžiąją jų dalį.
- Minėjote, kad šią reformą, vertinamą nevienareikšmiškai, vadinti nevykusia dar anksti. Ar studentai bei dėstytojai netaps dar vieno Vyriausybės eksperimento bandomaisiais triušiais?
- Esame atviri kritikai. Man tik keista, kada gulamasi pjautuvu ir kūju prieš reformą iš esmės, ją blokuojant. Kai geresnių sprendimų ieškoma dialogo metu, noriu tik pasakyti ačiū.
Valstybės ilgalaikės perspektyvos požiūriu kiekvieni metai, kai reforma nevykdoma, mus stumia į atsilikėlių eiles. Principai, kuriuos esame pasirengę įgyvendinti, - konkurencija, skaidrus finansavimas - kitose šalyse leido pasiekti kokybinių pokyčių. Aš jais tikiu.
- Kiek reformos metų turi praeiti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų pradėti konkuruoti su kitais Europos universitetais?
- Manau, praeis 3-5 metai, kol pradėsime matyti pirmuosius rezultatus. Be to, tiek aukštųjų mokyklų jungimasis, tiek efektyvesnis lėšų naudojimas, tiek valstybės pinigų skyrimas tiems, kurie sieks kokybės, manau, yra pozityvūs dalykai.