Miesto mokyklų struktūroje siūloma taikyti 4+4+4 modelį. Pagal šį modelį vaikai 4 metus mokysis pradinėje pakopoje, vėliau per ketverius metus baigs I pagrindinio ugdymo dalį. 9-12 klases baigs gimnazijose, kuriose įgis pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą.
Kaimo mokyklų struktūra iš esmės nesikeis. Čia veiks pradinės (1-4 kl.), pagrindinės (dešimtmetės) ir vidurinės mokyklos su gimnazijos, pagrindinio ir pradinio ugdymo skyriais.
Apie šią mokyklų struktūrą LŽ pasakojo Perspektyvinės bendrojo lavinimo programas įgyvendinančių mokyklų struktūros vienas iš rengėjų, Švietimo ir plėtros centro direktorius Pranas Gudynas.
Veiks gimnazijos ir vidurinės
- Vykstant švietimo reformai bene daugiausia diskutuojama apie vidurinės mokyklos vaidmenį ir jos likimą. Tvirtinama, kad vidurinių mokyklų Lietuvoje neliks.
- Keičiasi gyvenimas ir laikotarpio reikalavimai. Reikia ugdymo įstaigų, kurios specializuotųsi trumpesniems moksleivių amžiaus tarpsniams. Jos labiau atitiktų ir skirtingus moksleivių poreikius. Juk vienas gimęs akademinei karjerai, kitas bus verslininkas ar tarnautojas. Vienas rinksis akademinę, kitas - galbūt technologinę gimnaziją, kur sukurtos visos sąlygos ir sukauptos mokymosi priemonės atitinkamo amžiaus tarpsnio, atitinkamų poreikių moksleiviui ugdyti. O vidurinę mokyklą, kurioje mokosi visų klasių ir skirtingų polinkių moksleiviai, per brangu aprūpinti reikiamomis priemonėmis, naujausiomis technologijomis.
Vidurinės mokyklos liks kaimuose. Jos teiks gimnazinį išsilavinimą. Atestatas bus toks pat kaip ir gimnazijos. Žinoma, joms nebus lengva konkuruoti su tikrosiomis gimnazijomis. Vaikai rinksis tą mokyklą, kuri geresnė.
Panašiai mokyklų struktūra sutvarkyta daugelyje pasaulio šalių. Tarkim, Suomijos kaimiškame rajone (panašaus dydžio kaip pas mus) yra keturios pagrindinės mokyklos ir dvi gimnazijos. Vaikus veža iki 30 kilometrų, po pamokų jų laukia keliasdešimt autobusų. Tėvai nesipiktina, kad vaikams tenka keliauti, nes už mokyklų tinklą tvarkant sutaupytus pinigus mokiniai gauna net nemokamus pietus.
- Manoma, kad gimnazijose mokosi tik išrinktieji: gabūs vaikai, iš gerų šeimų. Ar gimnazijos taps prieinamesnės?
- Perėjimas prie naujos mokyklos struktūros reikalauja, kad gimnazija būtų pasiekiama daugumai moksleivių.
Net dabar egzistuojančios gimnazijos ne visos yra akademinės, yra ir tokių, kuriose reikalavimai normalūs, ir vaikai rengiami ne tik mokslininko karjerai. Dabar gimnazijų nedaug, o ateityje jų daugės, ir kiekvienas norintis po aštuntos klasės be jokių stojamųjų egzaminų galės pereiti į gimnaziją, bent jau į tą, kuri yra jo gyvenamajame rajone.
- Paprastai tėvai vengia permainų. Stengiasi, kad vaikas pradėtų ir baigtų mokslus vienoje mokykloje. Susidaro įspūdis, kad po šios pertvarkos vaikams teks dažniau keisti mokyklą. Ar tai nekenks vaikui?
- Reikalavimai pradinei, pagrindinei ir gimnazijai skirtingi. Pagrindinėje mokykloje labai svarbu išlaikyti vaiko motyvaciją mokytis. Kartais gimnazijų problema ta, kad jos linksta į akademiškumą. Tačiau kiekviename etape vaiko poreikiai yra kitokie. Iš esmės daugumai vaikų būtų naudinga keisti mokyklą. Anksčiau jaunuolis baigdavo vieną mokyklą, įgydavo profesiją ir tame pačiame darbe dirbdavo iki pensijos, o dabar - kitas laikotarpis, ir žmogus turi išmokti būti judresnis. Net jei per gyvenimą nereikia keisti profesijos, keičiasi darbo pobūdis. Be to, yra ir psichologinė nauda. Vaikai bręsta nevienodai. Santykiai tarp paauglių gana sudėtingi, o mokyklos pakeitimas neretai padeda išspręsti bendravimo problemas, vaikas lengviau gali pakeisti poziciją bendraamžių grupėje. Amerikiečiai stengiasi, kad vaikas bent kartą pakeistų mokyklą. Ten nesolidu įgyti bakalauro ir magistro laipsnį tame pačiame universitete.
Keičiasi mokyklos vaidmuo
- Mažėjant gimstamumui didžiausia švietimo problema tampa artėjantis mokytojų nedarbas. Jūsų rengtame naują mokyklų struktūrą pristatančiame dokumente tvirtinama, kad pertvarka spręs mokytojų įsidarbinimo problemas. Kaip tai vyks?
- Galimos kelios išeitys. Lenkija, spręsdama mokytojų nedarbo problemas, įvedė dalinę pensiją. Nesulaukusiems pensinio amžiaus ir netekusiems darbo pedagogams mokama ne visa pensija.
Lietuvoje manoma, kad nemažai mokytojų pradės dirbti kitose švietimo srityse: priešmokyklinio ugdymo įstaigose, mokys vyresnio amžiaus žmones. Juk siekiama, kad asmenys galėtų mokytis visą gyvenimą. Tokio pobūdžio darbų padaugės keletą, gal net dešimtis, kartų.
Mokykla turės tapti kultūros ir švietimo centru, ypač provincijoje. Šiuo metu yra visokių pavyzdžių: vienos mokyklos jau dabar vienija bendruomenę, kitose tik vyksta pamokos. Žinoma, viskas priklausys ir nuo bendruomenės, žmonės turi norėti mokytis ir išdrįsti ateiti į mokyklą. Reiks dirbti socialinį darbą. Norvegijoje prieš keletą metų tarptautinėje statistikoje buvo rašoma, jog pagrindinį išsilavinimą įgyja 103-105 procentai žmonių. Tai reiškia, jog mokosi daugiau negu tos amžiaus grupės turėtų būti. Norvegai pirmiausia ėmėsi socialinio darbo, kvietė žmones mokytis, juos drąsino, ieškojo būdų, kaip suinteresuoti. Todėl į mokyklas grįžo ir suaugusieji.
Švietimo įstatymas būtinas
- Švietimo įstatymas vis dar tobulinimas. Kaip toks vilkinimas veikia švietimo bendruomenę, tėvus ir mokytojus?
- Šitas įstatymas svarbus paprastiems žmonėms, švietimo specialistams ir politikams. Kaip nė vienas kitas įstatymas jis paliečia daug interesų. Manau, reiktų ryžtingo ir greito įstatymo priėmimo.
Švietimo bendruomenė nerimauja, kad nesant įstatymo kenčia vaikai. Vieni gauna nekokybišką išsilavinimą, kiti praranda motyvaciją mokytis. Vidurinės mokyklos laukia sprendimų, pedagogai svarsto ir nerimauja dėl ateities.