- Taip jie darė daug metų po karo, taip jie elgiasi ir dabar, - sako Virginija Kochanskytė. - Vasario 16-ąją jie išsivežė kaip Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės dieną, ir nesistengia, kad ji būtų linksma, smagi ir juokinga. Tokią dieną jie buriasi pabūti kartu, kad vėl plevėsuotų Lietuvos vėliavos, skambėtų himnas ir lietuvių dainos. Visi, kas tik gali, suvažiuoja į kokią parapijos salę vėl prisiminti ir kalbėti apie tuos, kuriems Lietuva buvo didžioji gyvenimo prasmė.
Aktorė susitiko su lietuviais Monrealyje, Vasagoje, Hamiltone, Otavoje ir Toronte. Tiltu, jungiančiu du Atlanto krantus, buvo išeivijos poetų Henriko Nagio, Kazio Bradūno, Henriko Radausko, Bernardo Brazdžionio kūryba, taip pat gražiausi tekstai apie Lietuvą, parašyti Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Birutės Baltrušaitytės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.
Penki vakarai - penkios meninės programos, atliepiančios temą „Lietuvos keliu“, Monrealyje ir Vasagoje daugiausia dėmesio skiriant Vincui Kudirkai ir Ievai Simonaitytei.
- Kanadoje lankiausi jau ketvirtą kartą, bet Monrealyje pirmą, - pasakoja V. Kochanskytė. - Man teko laimė susitikti su poetu Henriku Nagiu, jam lankantis Lietuvoje pirmą kartą. Jo poezija buvo ir tebėra didelis stimulas kurti. Su ja apvažiavau visą Lietuvą ir buvau labai pamaloninta paties poeto, kad man pavyko suprasti ir paskleisti tai, kas jam buvo svarbiausia. Taigi dabar Monrealyje savo pasirodymą pradėjau „Rauda ir vaikystės fuga“ ir sulaukiau jaudinančio poeto našlės Birutės Nagienės ir ten buvusiųjų liudijimo. Jie buvo sujaudinti ir sukrėsti susitikimo su poeto dvasia.
Klausytojams atrodė, lyg pats poetas kalbėjo scenoje, nes man stebuklingai pavyko atkartoti jo skaitymo manierą, balso tembrą, intonacijų atspalvius. Pajutau, kaip mano žavėjimasis H. Nagio poezija tapo savastimi, nes ji tveria ir turtina mano kūrybą. Tokių akimirkų išgyvenimai nepamirštami. Tai lyg tapatumo ženklai, nepavaldūs laikui, bet rodantys, kad esame tos pačios tautos, jos kančios ir dvasinių troškimų paženklinti.
Ypač džiugiai aktorę nuteikia tai, kad vyresnės pokario kartos išeiviai ir dabartinės ekonominės emigracijos bangos nublokšti tėvynainiai į bendruomenės gyvenimą stengiasi įtraukti jaunimą, vaikus, ir nors jie lietuviškai kalba šiaip sau, bet puikiai dainuoja, himną giedant nereikia papildomo įrašo, o taip dažnai būna Lietuvoje. Šiuo metu ypač aktyviai ruošiamasi dainų šventei. Žinoma, kad tai didelis nuopelnas Lietuvos ambasados darbuotojų, ypač pačios ambasadorės Gintės Damušytės, kuri yra garsios Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimos dukra, gerai pažįstanti ir suprantanti išeivijos gyvenimą. Nuolat rengiami projektai, ieškoma būdų gauti lėšų renginiams, paskaitoms, Lietuvos pristatymui plačiajai visuomenei. Šiuo metu Otavoje, vienoje gražiausių parodinių erdvių, Civilizacijų muziejuje, atidaryta didžiulė paroda „Neregėta Lietuva“, kurioje pristatomas Mariaus Jovaišos fotografijų albumas.
Gausiausia lietuvių bendruomenė yra Toronte, Prisikėlimo parapijoje susibūrimams turinti didelę Anapilio salę, savo kapines, globos namus, į kuriuos patekti susidariusi didžiulė eilė vyresniosios kartos lietuvių. O ir kiti stengiasi įsikurti arčiau šios parapijos, kad galėtų daugiau bendrauti vieni su kitais.
Kanadoje lietuviai artimai bendrauja su latviais ir estais. Trijų Pabaltijo tautų žmonės, tuo pačiu metu praradę savo tėvynę ir kartu išgyvenę klajonių ir kančių metus, liko artimi iki šiol. Otavoje lietuviai neturi savo salės, tad Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko latvių bažnyčioje.
Misisagos merės apsilankymas ir šventiniai sveikinimai lietuvių bendruomenei buvo ypatingos pagarbos ženklas. Toronte pranešimą ta proga skaitė kunigas Antanas Saulaitis. Poreikis domėtis gyvenimu Lietuvoje, kuo daugiau bendrauti su mūsų menininkais užjūryje toks didelis, kad Toronto bendruomenės pirmininkė Danutė Garbaliauskienė ir Vasagoje gyvenanti renginių entuziastė Rūta Poškus buvo pasirengusios bendruomenės lėšomis apmokėti aktorės kelionę, jeigu Kultūros ministerija neskirtų tam lėšų.