Moters rankos, skendinčios žieduose, dažnai būdavo iškalbingesnės už žodžius — juk žiedas ant vieno ar kito piršto, akmenėlio ar kitos puošmenos rūšis visada bylodavo apie priklausymą tam tikram visuomenės sluoksniui, turtinį rangą, amžių, šeiminę padėtį ir netgi ketinimus…

„Jeigu moteris susižadėjusi, ji mūvi žiedą ant trečiojo kairiosios rankos piršto, jeigu netekėjusi — ant rodomojo, jeigu tekėti apskritai nesirengia — ant mažojo“, — rašė 1849 m. Anglijos etiketo vadovėliai.

Sujungti amžiams

Tarp įvairiausių pagoniškų papročių, kuriuos perėmė krikščionybė, buvo ir žiedų mūvėjimas. Bažnyčia juos pritaikė savo apeigoms — žiedais pradėti ženklinti įsimylėjėliai, imtos jungti besituokiančiųjų poros.

XVI a. Venecijoje išpopuliarėjo auksiniai vestuviniai žiedai. Ryškiai geltonos spalvos ir bet kuriai juvelyro fantazijai lengvai pasiduodančiam metalui — auksui — meistrai paskyrė patį svarbiausią vaidmenį žiedų istorijoje. Na, o vėlyvojo Renesanso epochos vestuviniai žiedai paprastai būdavo gaminami iš baltojo emalio. Jų paviršius būdavo išraizgytas reljefiniu susipynusias rankas vaizduojančiu piešiniu ir išpuoštas smulkiais rubinais arba smaragdais. Iškilus reljefas švelniai pereidavo į lygų paviršių, taigi žiedą buvo patogu mūvėti.

Pagaminti tokį sudėtingą dirbinį reikėdavo ypatingo meistriškumo, tad nenuostabu, kad vėlesnių epochų juvelyrai panašių šedevrų retai imdavosi. Tokio žiedo idėja vėliau atgijo XIX amžiuje. Nenuostabu — juk koks malonumas grožėtis dirbiniu, įgaunančiu tai viena nuo kitos nutolstančių, tai vėl susijungiančių rankų pavidalą! Dabar tokius vestuvinius žiedus galima išvysti nebent muziejuje.

Vestuviniai žiedai būdavo su nedideliu briliantu arba perliuku. Pagal tradiciją jaunikis dovanodavo nuotakai dailią dėžutę su rakteliu — joje būdavo auksinių monetų arba kokių nors auksinių papuošalų, įsigytų būtent šiai progai arba gautų kaip palikimas.

Iš kartos į kartą perduodami papuošalai buvo gaubiami romantiškų šeimos istorijų ir stropiai saugomi nuo likimo vingių. Tokius žiedus žmonės mūvėdavo labai retai — ir dėl jų senamadiškumo, ir iš baimės pamesti. Senovinių žiedų perdirbimas vėliau tapo turtingų bankininkų ir pirklių pomėgiu, mat naujieji turčiai negailėjo jų autentiškumo (jie žiedų įsigydavo iš nuskurdusių aristokratų).

Štai kaip aprašomos sužadėtuvės vienoje XIX a. pabaigos knygoje: „Ši diena laikoma šeimos švente, kviečiami giminės, artimieji, pažįstami… Užsakyti pas auksakalį sužadėtuvių žiedus — jaunikio pareiga. Jie paprastai gaminami iš aukščiausios kokybės aukso. Abiejų žiedų vidinėje pusėje išgraviruojami sužadėtuvių metai, mėnuo ir diena. Be to, ten pat dar išraižomi jaunųjų inicialai.“

Tavo auksinė garbana

Nuo viduramžių, kai klajojantys poetai riteriai garbino Puikiąją damą — neprieinamą auksaplaukę, — jos įvaizdis rado atgarsių ir juvelyrikoje. XVIII a. gimė žiedai ir kiti papuošalai, pagaminti iš… žmogaus plaukų arba žirgo karčių. Kai tik meniniai stiliai priartindavo visuomenės nuomonę apie grožį prie natūralumo, prie gamtos, tuoj būdavo išsivaduojama nuo brangiųjų metalų ir akmenų gausos. Jausminės idėjos, įsikūnijusios tokiuose papuošaluose, harmoningai derėjo prie XVIII a. drabužių mados. Tais laikais damos būdavo panašios į lengvas nimfas: skaidrūs lengvi audiniai, atviras kaklas, krūtinė, rankos, laisvai susegti plaukai — visa tai plevenančiose puotų salių žvakių liepsnelėse atrodydavo kaip pasakiškas reginys.

Juvelyrikoje atėjo stulbinamų sumanymų laikas. Daugelis meistrų briliantus, perlus, kobaltinį emalį ėmė derinti su į žiedo vidurį įterpiamomis moteriškomis garbanomis. O jų jaunesnieji kolegos, ignoruodami brangakmenių blizgesį, gamindavo griežto antikinio stiliaus papuošalų komplektus iš žirgų karčių ir matinio aukso.

XIX a. pradžioje papūtė nauji vėjai, ir visos keistenybės liko gulėti žiedams skirtų skrynelių dugne. Vienoje lėtai ir melodingai suskambo valso melodijos. Joms teko misija padalyti aukštuomenės pokylius į senojo stiliaus ir šiuolaikinius, lydimus naujos muzikos, naujų apdarų, šukuosenų ir, žinoma, papuošalų. Kasdieniame gyvenime damos mūvėdavo tiktai vestuvinius žiedus. Su jais būdavo patogu užsiimti rankdarbiais, rašyti laiškus, skambinti klavikordais. Be to, eidamos į lauką arba kur nors išvykdamos, damos mūvėdavo labai aptemptas pirštines. Žiedai, ypač itin brangūs, būdavo mūvimi tik itin iškilmingomis progomis ir per puotas. Beje, jie privalėdavo derėti prie kitų papuošalų stiliaus.

XIX a. pabaigoje gimė meno kryptis, vadinama modernu. Madingos tapo Rytų ir antikos kultūros, atsispindėjusios ir žiedų formose, ir jų mūvėjimo manierose. Ant kiekvieno piršto imta mūvėti po keletą žiedų. Dažnai tie žiedai būdavo su stambiais akmenimis: turkiu, agatu, serdoliku… Susidomėta anksčiau primirštu kalnų krištolu, ametistu, topazu, granatu ir kvarcu.

Moderno kryptis išsilaikė ir XX a. pradžioje, tik kiek pasikeitė meistrai ir medžiagos. Tačiau žiedai vis vien išlaikė lyderio pozicijas tarp kitų papuošalų. Nesvarbu, kas juos mūvėjo — aukštuomenės dama, turtingo pirklio žmona ar kukli miestietė…

Kiekvienam – savas žiedas

Šių dienų žmonių norą įsigyti žiedų pirmiausia, žinoma, lemia turimų pinigų kiekis. Prieš keletą šimtų metų žiedų pasirinkimą pirmiausia lemdavo astrologija. Astrologai, atsižvelgdami į žmogaus gimimo metus, mėnesį, dieną ir net valandą, parinkdavo, koks ir kokios formos akmenėlis tinka žiedui. Tikėta — mūvėsi „ne savo“ žiedą — neįveiksi gyvenimo kelyje iškilusių kliūčių, niekas tau nepadės apsisaugoti nuo tykančių pavojų ir nesustiprins silpnųjų fizinių bei psichinių žmogaus prigimties savybių.

Ypač daug reikšmės senovėje teikta aukso žiedams. Mat manyta, kad auksas, be savo materialinės vertės, dar turi ir daugybę mistinių ypatybių. Antikos laikų graikai ir romėnai auksiniuose žieduose išraižydavo paslaptingus ženklus, magiškus žodžius ir naudodavo juos burtams. Manyta, kad auksiniai žiedai padeda apsisaugoti nuo liūdesio. Kad nedidelis aukso kiekis turi fiziologinį poveikį organizmui, yra įrodę ir šių dienų medikai.

Jeigu išgėrus puodelį kavos jus pradeda erzinti netgi smulkmenos arba, atvirkščiai, be kavos iš ryto negalite net kosmetinės paimti, būtinai pamatuokite savo kraujospūdį. Tikriausiai pastebėsite kokių nors nuokrypių nuo normos (pirmuoju atveju kraujospūdis bus padidėjęs, antruoju — sumažėjęs). O dabar žvilgtelėkite į savo rankas ir pažiūrėkite, kokius žiedus ant kokių pirštų mūvite.

Jeigu kraujospūdis žemas, rytais juntate sunkumą rankų plaštakose, o pirštai visada šalti, nuolat mūvėkite auksinį žiedą ant bevardžio piršto. Esant aukštam kraujospūdžiui, susierzinus, greitai nusimaukite visus auksinius žiedus ir paslėpkite juos kuo toliau, o ant bevardžio piršto užsimaukite sidabrinį žiedelį ir nuolat jį mūvėkite.

Koks žiedas ant kokio piršto?

Gydymosi žiedais (ir kitais papuošalais) būdai gimė dviejų seniausių mokslų sandūroje: metalo terapijos ir iš Rytų atkeliavusios refleksoterapijos. Juvelyrika žengė koja kojon su magija ir gydymu. Ypatingu populiarumu garsėjo žiedai iš trijų metalų: raminančių vario ir sidabro bei įaudrinančio žmogų aukso. To meto medikai tikina, kad sidabras pašalina energijos perteklių iš biologiškai aktyvių taškų, o auksas, atvirkščiai, tuos taškus „įkrauna“.

Asirijos valdovai mūvėjo tik varinius žiedus. Karšto klimato sąlygomis varis gelbėjo nuo skubotų sprendimų, susierzinimo. Netgi mūsų dienomis Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose itin vertinami vario žiedai su turkiu ar be jokio akmens ir su išgraviruotais žodžiais. Senovės astrologai rekomenduodavo mūvėti varinius žiedus po Svarstyklių ir Jaučio ženklais gimusiems žmonėms. Mat Venera apdovanojo juos seksualinės energijos pertekliumi, o varis apsaugo nuo aistrų šėlsmo. Šių dienų metalo terapeutai patvirtina senovės kolegų nuomonę: vario ir sidabro žiedai ramina, o auksiniai, atvirkščiai, tonizuoja, sustiprindami energijos srautą.

Be to, varis ir sidabras — negalavimų ir streso indikatoriai. Jeigu žmogus suserga, jo mūvimas sidabro žiedas patamsėja, o nusimovę vario žiedą ant pirštų pastebėsite žalių arba juodų žymių. Abu metalai tarsi dėlės čiulpia negatyviąją energiją ir oksiduojasi. Prisiminkite senolių patarimą: „Užsigavote? Kuo greičiau patrinkite kaktą variniu žiedeliu — gumbas neiššoks. Tiks ir sidabrinis.“ O auksas savaime teikia energijos, todėl žmogaus negalavimams ir stresams yra „abejingas“.

Refleksoterapijos mokslo pagrindas — žinios apie porinius energinius kanalus. Pagrindinių kanalų yra 12 (beje, 12 dešiniųjų ir 12 kairiųjų). Dauguma jų prasideda ir baigiasi ant rankų ir kojų pirštų. Energiniai kanalai susilieja vienas su kitu, apvyniodami žmogaus kūną nenutrūkstančiais „laidais“, kuriais teka energija. Biologiškai aktyvūs taškai kaip tik ir yra ant tų kanalų. Taigi rekomendacijos mūvėti ant bevardžio piršto sidabro (hipertonikams) arba aukso (hipotonikams) žiedą — mediciniškai pagrįstos. Mat prie bevardžio piršto nago prasideda energinis kanalas, vadinamas šiluminiu. Jis nesusijęs su kokiu nors konkrečiu organu. Jo funkcija — reguliuoti bendrą visų organų tonusą, o tai, suprantama, veikia ir kraujospūdį. Jeigu dėl kokių nors priežasčių šiame kanale sutrinka energijos cirkuliacija, tinkamai pasirinktas žiedas padeda ją normalizuoti, taigi pagerėja žmogaus savijauta ir nuotaika.

Jeigu esate hipotonikas, yra dar vienas būdas sureguliuoti kraujospūdį. Užsimaukite sidabrinį žiedą ant rodomojo piršto. Būtent prie jo nago prasideda storosios žarnos kanalas. Tarp kitko, žymusis rusų mokslininkas I. Mečnikovas teigė, kad žmogaus mirtis slypi jo storajame žarnyne. Žarnos „kišenėse“ susikaupia nuodingųjų šlakų, todėl metams bėgant storosios žarnos kanalo veikla būna itin pasunkėjusi, nes jis stimuliuoja savo valdomą organą kuo labiau apsivalyti.

Raukšlės jūsų veide, besidriekiančios nuo šnervių iki lūpų kampučių ir su amžiumi kasdien gilėjančios, rodo, kad minėtasis kanalas yra be galo apkrautas. Beje, kanalo apkrova susijusi ir su itin skausmingais spazmais storajame žarnyne. O sidabrinis žiedas, mūvimas ant rodomojo piršto, susilpnina įtampą šiame kanale. Dėl to, remiantis sudėtingais refleksoterapijos dėsniais, palengvėja plaučių, širdies, inkstų ir kepenų veikla, susinormalizuoja kraujospūdis, truputėlį išsilygina amžiaus raukšlės prie nosies ir lūpų. Tačiau būkite dėmesingi! Sidabro žiedas ant hipertoniko rodomojo piršto, padidinęs kraujospūdį, gali sukelti hipertoninę krizę.

Hipertonikams, turintiems problemų su širdimi, patartina mūvėti sidabrinį žiedelį ant kairiojo nykščio. Energinis širdies kanalas kaip tik eina per mažąjį pirštą ir baigiasi prie jo nago. Jogai lygina širdį su veisliniu žirgu, kurio nedera raginti — jį galima tiktai raminti. Todėl hipertonikams vertėtų dėl atsargumo mūvėti sidabrinius žiedus ne tik ant bevardžio piršto, bet ir ant mažojo.

O štai būdas pašalinti kraujo apytakos sutrikimus. Jis, beje, profilaktiniais tikslais rekomenduojamas ir po Šaulio bei Dvynių zodiako ženklais gimusiems žmonėms, kurių kraujotakos kanalas yra ypač jautrus. Auksinį žiedą derėtų nuolat mūvėti ant dešinės rankos viduriniojo, o sidabrinį — ant kairės rankos viduriniojo piršto. Kraujo apytakos ir sekso kanalas eina viduriniaisiais rankų pirštais. Raminamąjį poveikį turintis sidabras ir tonizuojantis auksas veikia kaip kondensatoriaus plokštės, kuriose kaupiasi būtina energija.

Dažnai kyla natūralus klausimas: iš kur kilo paprotys tuokiantis mauti ant bevardžio piršto auksinį žiedą? Tikriausiai jau patys tai galėtumėte paaiškinti. Prisiminkite Veneros globojamiems žmonėms rekomenduojamą metalą. Na, o jaunavedžiams reikia ne vėsinti, o kurstyti aistras — bent jau medaus mėnesio laikotarpiu (žinoma, geriau būtų visą gyvenimą).

Štai jūs perskaitėte visus patarimus, tačiau jeigu nutarėte jais pasinaudoti, nelaukite greitos reakcijos. Žiedai veikia palaipsniui. Hipotonikai pastebės, kad savaitė po savaitės jų rankos tampa šiltesnės. Hipertonikus mažiau erzins buities smulkmenos ir staigios orų permainos. Svarbiausia — nesupainioti, kokį žiedą ant kurio piršto mūvėti.