- Kokia Tavo šeimos atsiradimo Vokietijoje istorija?

Mano mama Vokietijoje gimė ir augo, o tėvas į Vokietiją su šeima pabėgo per II Pasaulinį karą. Jie abu buvo displaced persons (angl.perkeltieji asmenys, dipukai; terminas vartojamas apibūdinti pokariu prievarta emigravusiems asmenims - DELFI). Jie buvo pabėgėliai, politiniai tremtiniai – nei SSRS, nei Vokietijos piliečiai. Jie buvo Lietuvos piliečiai, tačiau oficialiai Lietuvos kaip valstybės nebebuvo.

Tėvas mokėsi lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje. Baigęs mokyklą studijavo Frankfurto universitete, po to išvažiavo studijuoti į Romą. Mama taip pat buvo Vasario 16-osios gimnazijos moksleivė. Senelis buvo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, o tėtis yra buvęs gimnazijos kuratorijos pirmininku.

Kai mamos sesuo turėjo laikyti valstybinius egzaminus, šeimai reikėjo priimti Vokietijos pilietybę - žmogus be pilietybės tais laikais negalėjo tapti valstybės tarnautoju. Jei ją būtų priėmę anksčiau, būtų pripažinę, kad Lietuva nėra šalis.

- Iš kur, visą laiką gyvenęs Vokietijoje, taip puikiai kalbi lietuviškai?

Prieš pradėdamas eiti į darželį mokėjau ir lietuviškai, ir vokiškai. Darželyje pastebėjau, kad aplink niekas lietuviškai nekalba - tik mama, brolis ir tėvas. Pradėjau protestuoti ir sakyti „nieko nesuprantu“, po kurio laiko priverčiau šeimą kalbėti vokiškai. Po kiek laiko su šeima važiavome į Vasario 16-osios gimnaziją, kur žmonės, kaip tuomet atrodė, kalba ta keista lietuvių kalba. Gimnazijoje pradėjau lankyti 7 klasę, čia ir išmokau lietuviškai.

2004 m. baigiau gimnaziją. 9 mėnesius atlikau civilinę prievolę Greitosios pagalbos padalinyje. Įstojau studijuoti biochemijos Frankfurto universitete. Studijas turiu baigti iki 2010 m. gruodžio.

- Kokia atrodė Lietuva, kai 1992 m. pirmą kartą joje apsilankei?

Stebėjausi, kaip maži vaikai taip gerai moka kalbėti lietuviškai – mat tai buvo metas, kai gimnazijoje dar nesimokiau. Tuomet beveik visai nekalbėjau lietuviškai, tik šiek tiek supratau. Net yra nufilmuota, kai tėvas šaukia lietuviškai, aš suprantu, bet jam atsakau vokiškai.

Man labai patiko Lietuva. Čia atvykę mes gyvenome sodyboje prie ežero, turėjome galimybę miegoti ant šieno. Vaikui tai buvo pasakų pasaulis, kur ir gandrų buvo. Nieko sugriuvusio nemačiau, buvome prie Seimo, kur mėtėsi ir buvo deginamos „partijos knygutės“.

Labai įspūdingas pasirodė Kryžių kalnas. Nieko negatyvaus Lietuvoje tada nepastebėjau. Dabar čia apsilankau mažiausiai kartą per metus. Atostogų važiuoju tik į Lietuvą.

- Kokia Lietuva atrodo dabar, praėjus keliolikai metų po pirmojo apsilankymo?

Yra keli pasikeitimai. Vilnius man labai patinka, nuolat gražėja. Tačiau šalia matau, kaip per tą laiką visiškai nepasikeitė kaimas. Ten dvelkia romantika, bet daug skurdo. Vokietijoje tokių kaimų nemačiau. Tačiau skurdo pilna ir vadinamuosiuose Vokietijos getuose – bloguosiuose rajonuose.

- Kaip atsidūrei Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungoje, kuriai dabar vadovauji?

Jau mano tėvas skrido į pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą (PLJK) JAV 1966 m. atstovaudamas Vokietijos lietuvių jaunimui. 1979 m. mano tėvai prisidėjo prie pirmo Vokietijoje vykusio PLJK. Prie XI PLJK, 2003 m. surengto Vokietijoje, aš irgi šiek tiek prisidėjau. Gera, kad priklausydamas sąjungai galiu tęsti tėvų pradėtą darbą. Laikausi šeimos tradicijos puoselėti lietuviškumą Vokietijoje.

Štai su sąjunga planuojame užsisakyti lėktuvą ir nuskristi į Pietų Ameriką – susitikti su lietuvių bendruomenėmis per XIII PLJK. Taip savo laikais skrido mano tėvai.

- Kiek sąjunga vienija žmonių?

Labai sunku pasakyti tikslų skaičių, nes nuo seno Vokietija lietuviams – pereinamoji šalis. Nuo senų senovės lietuviai atvažiuoja į Vokietiją ir tada išsiskirsto po visą pasaulį. Anksčiau tai buvo paplitę dar labiau – ir prezidentas Valdas Adamkus kurį laiką gyveno Vokietijoje, kol išvyko į JAV. Panašūs procesai vyksta ir dabar, tik mastai ne tokie. Registruotų sąjungos narių turime apie 300.

- Kas Tau yra Lietuva?

Vokietija yra mano gimtinė, bet Lietuva yra mano tėvynė. Širdy Lietuvą gal labiau myliu nei Vokietiją, bet galbūt todėl, kad man visą laiką Lietuva buvo pasakų šalis, ir tik užaugęs matau, kad ir Lietuvoje yra problemų, ir kad Lietuvoje yra blogų žmonių. Dėl to ateityje planuoju padėti Lietuvai. Aišku, jei Lietuva tos pagalbos norės, jeigu priims.

- Kas tave stebina Lietuvoje? Kokie 50 metų okupuotos šalies skirtumai nuo Vokietijos?

Yra tam tikri jaunimo skirtumai. Aš pats pastebiu, kad skiriuosi ir nuo vokiečių, bet taip pat ir nuo lietuvių. Bandau perimti geras vokiečių ir lietuvių savybes. Pamenu, kai man gyvenant gimnazijos bendrabutyje sugedo radijo imtuvas. Norėjau jį išmesti ir nusipirkti naują. Tačiau tą atidaviau draugui – gimnazistui iš Lietuvos, kuris susitaisė ir naudojo. Aš net nebūčiau sugalvojęs jo atidaryti ir pažiūrėti.

- Ar sutinki lietuvių, šiandien į Vokietiją atvykstančių studijuoti?

Pažįstu tų, kurie atvažiuoja studijuoti ir įsijungia į jaunimo sąjungos veiklą arba visą lietuviškumo puoselėjimą Vokietijoje. Aišku, yra ir tokių, kurie nenori su lietuviais turėti nieko bendra, nes liko Lietuvos nuvilti. Tokių mūsų organizacijoje nėra.

- Ar draugai žino tavo lietuviškas šaknis?

Jiems kartais ir klausytis nusibosta. Tačiau jiems įdomu. Aš vis klausiu sutiktų studentų, ar žino, kur yra Lietuva. Iš mano draugų arba žmonių, su kuriais studijuoju, bent Baltijos šalis visi gali apibrėžti. Jie į kokią nors Prancūziją nerodo.

Kiekvienoje laboratorijoje, kur tik dirbu, naudoju „Fermento“ (viena didžiausių pasaulio kompanijų, kurianti ir gaminanti molekulinės biologijos produktus - DELFI) produktus ir kiekvienam aiškinu, kad tai – iš Lietuvos.

- Ką ketini daryti baigęs studijas?

Kai tik pradėjau studijuoti, pirmas tikslas ir svajonė buvo Nobelio premija. Dabar gyvenu realiau – nemanau, kad ji būtina laimingam gyvenimui. Nebesu toks įsitikinęs kaip anksčiau, kad ją gausiu. Mano tikslas – po kurio laiko grįžti į Lietuvą ir ten atidaryti ar kokį nors institutą, ar laboratoriją. Man labai patinka neurobiochemija, ląstelės biologija ir vėžio tyrimai. Domina ir farmacija. Po patirties užsienyje norėčiau Lietuvoje puoselėti šias sritis.

- Lietuvoje vis nesibaigia diskusijos dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Ar ji Tau būtų reikalinga?

Aš negaliu atsisakyti Vokietijos pilietybės – tai šalis, kuri mane išaugino, suteikė išsilavinimą. Tačiau aš lietuvis, kuris turi teisę turėti Lietuvos pilietybę. Po Nepriklausomybės atkūrimo mano tėvas gavo Lietuvos pilietybę už nuopelnus Lietuvai. Tikiuosi, ir aš sugebėsiu jos nusipelnyti.