Ir ką gi - nė vieno nominanto nėra iš Lietuvos Nacionalinio dramos teatro. To paties, kuris turi ne tik garbingą vardą, pastatą pačioje prestižiškiausioje šalies vietoje - sostinės Gedimino prospekte, bet ir spec. Eilutę valstybiniame biudžete. Tąjį ypatingą finansavimą, kurį garantuoja vienas žodis - Nacionalinis.
Kažkada, prieš penkerius metus, režisieriaus Rimo Tumino pastangomis valstybiniam akademiniam teatrui pagaliau buvo suteiktas Nacionalinio teatro vardas. R. Tumino, kuris ir tapo pirmuoju generaliniu direktoriumi, idėja tikrai buvo neprasta. Nacionaliniame teatre tarsi po skėčiu turėjo burtis visi patys geriausi Lietuvos režisieriai.
Kartu - išlikti lengviau, todėl skėčio principas ir turėjo būti taikomas tiek organizacinėje, tiek finansinėje ar kūrybinėje plotmėje. Vien tik valstybinių dramos teatrų Lietuvoje yra arti dešimties, todėl Nacionalinis... Nacionalinis turėjo būti visų geriausias. Deja, dabar yra garbingas vardas, yra pastatas, yra administracija ir - svarbiausia - yra spec. finansavimas atskira biudžeto eilute. Taip kaip ir Nacionalinei Filharmonijai ar Nacionaliniam Operos ir baleto teatrui. Bet ar yra Teatras?
"Kas yra nacionalinis teatras, ką duoda šis statusas ir kam jis įpareigoja? Manau, neturėtų būti lygiavos, kiekvienas kūrinys neturėtų būti suprantamas kaip aukščiausia vertybė. Žinoma, pirmiausia privalome susitarti, kas yra nacionalinė vertybė,"- taip vienoje iš diskusijų kalbėjo tuometinė kultūros viceministrė, o dabar UNESCO ambasadorė Ina Marčiulionytė.
Išties, ar tai, kas statoma Nacionaliniame teatre gali būti vadinama nacionaline vertybe? Neskanus, vulgarus režisieriaus Valdo Pranulio "Sučiuptas velnias", o gal Oficialaus Lietuvos nacionalinio teatro atstovo Europos teatrų konvencijai Adolfo Večerskio režisuota nacionalinė "Bamba"? Gerai, kad trys auksaveidės mūzos nuo Nacionalinio dramos teatro stogo žvelgia kažkur į tolius, nes, jei pažvelgtų žemyn, turbūt pažaliuotų iš gėdos...
Nacionalinis teatras turi būti. Ir turi būti jo koncepcija. Dabar jam vadovauja aktorius Vytautas Rumšas ir teatro kritikas Egmontas Jansonas. Ar jie nėra atsakingi už tai, kad šio teatro lygis dabar tėra tarsi iš kokio provincijos miesto? Ar šis teatras turi savo kūrybinę politiką, strategiją?
Jau bet kuris valstybinis teatras turėtų būti tas, kuris įgyvendina valstybės kultūros politiką teatrų srityje, o Nacionalinis turėtų būti šio proceso rodiklis, pagrindinis akcentas. Kaip yra dabar? Ar šio teatro "produkcija" atitinka Nacionalinio titulu vainikuoto teatro statusą?
Iš repertuaro akivaizdu, kad Nacionalinis rieda komercinio teatro linkme. Todėl neaišku, kodėl valstybė turi skirti lėšų tai atskirai eilutei. Juolab, kad Nacionalinis teatras ne tik gauna spec.finansavimą iš valstybės, bet dar susižeria pinigų iš nepriklausomų teatrų, kurie ir garsina Lietuvos vardą.
Oskaro Koršunovo, Anželikos Cholinos, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus spektaklius Nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrovai gali pamatyti todėl, kad šie režisieriai patalpas teatre nuomojasi. Tiek repeticijoms, tiek ir vaidinimams. Jie stato vis naujus kūrinius, ir jiems darosi gana sudėtinga išlaikyti seniau pastatytus spektaklius, kurie yra mėgstami, renka žiūrovus. Sakykim, O.Koršunovo "Meisteris ir Margarita", R.Tumino "Ričardas III" ar E.Nekrošiaus "Makbetas". Puikūs pastatymai, o rodomi itin retai.
Jau keleri metai šnekama apie Teatro įstatymą. Atrodo , tuoj tuoj jį priims, o jis vis dar nėra gyvas. Daugybė interesų ir suinteresuotųjų. Teatro vadovai nori viena, valstybinių teatrų aktoriai nori kita. Nepriklausomų teatrų žmonių reikmės bei požiūriai dar kitokie.
Teatro įstatyme turi būti ne tik apibrėžtas valstybinių teatrų statusas, bet ir įteisinti nepriklausomi teatrai. Galbūt ir dėl valstybinių dotacijų reikėtų spręsti pagal tam tikrus kriterijus, sakykim, spektaklių lankomumą, žiūrovų skaičių. Tiek valstybiniams, tiek ir nepriklausomiems teatrams.
Nepriklausomų teatrų režisieriai pirmiausia sugalvoja statyti kokį kūrinį, o po to jau kaupia pinigus spektakliui, jame vaidinatiems aktoriams, ieško rėmėjų. Jie turi savo idėją, savo programą. O valstybiniai, gaunantys valstybės dotacijas - ar jie turi savo programas? Bent jau iš Nacionalinio teatro repertuaro taip tikrai neatrodo.
E.Nekrošius "Meno forte" dabar pastatė "Metus" pagal K.Donelaitį. Kas šio nacionalinio epo koprodiuseriai, tie, kurie duoda pinigų? Portugalija, Sankt Peterburgas, Roma. Ar yra tame sąraše Lietuvos Nacionalinis dramos teatras? Galbūt koprodiuserio garbės galima nusipelnyti nebūtinai duodant pinigų, o paprasčiausiai jų neplėšiant už leidimą repetuoti ir vaidinti scenoje?
Dabar mūsų valstybės spec.finansuojamas Nacionalinis dramos teatras renka pinigus ne tik iš laisvųjų režisierių už rodomus spektaklius, bet ir rengia partijų suvažiavimus. Su privaloma kultūrine programa. Berods per kažkurį didijį konservatorių susibėgimą buvo parodytas režisieriaus Jono Vaitkaus "Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai". O per didijį libdemų kongresą, kuriame buvo renkamas naujasis pirmininkas, rodė tą pačią "Bambą".
Kaip rašė vienas iš Vilniaus Didžiojo teatro internetinės svetainės lankytojų, "šventė buvo neeilinė. Po kongreso vykusiame specialiai užsakytame spektaklyje libdemai triukšmavo, valgė, gėrė ir kalbėjo mobiliais. Yra žinių, jog keli veikėjai salėje ir apsišlapino. Renginio organizatoriai pripažįsta partiečius elgusis nekultūringai bei žada juos drausminti". O kas sudrausmins Nacionalinį?