1992 m. Seimo rinkimus laimėjusi LDDP, suformavo pereinamąją, bet nepastovią Bronislovo Lubio Vyriausybę, kuri po 1993 m. Prezidento rinkimų atsistatydino. Tad toje situacijoje politinio stabilumo buvo mažiau nei jo yra šiandien.
1997 m. pradžioje konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus kabineto finansų ministras Rolandas Matiliauskas postą turėjo palikti jame neišbuvęs nė dviejų mėnesių.
R.Pakso Vyriausybė per pirmąsias 100 dienų neteko dviejų ministrų: susisiekimo Gintaro Striauko ir ūkio Eugenijaus Maldeikio. Tad vidinio stabilumo požiūriu ji yra kiek blogesnėje situacijoje, nei konservatoriai 1997 m. pradžioje, bet geresnėje nei LDDP 1993 m. pradžioje.
Kitas nemažiau svarbus valdžios partijai ir vyriausybių vadovams momentas yra rinkėjų pasitikėjimo kreditas.
1992 pabaigoje ir 1993 m. pradžioje LDDP turėjo ypač aukštą - net 50 proc. rinkėjų pasitikėjimo kreditą. TS(LK) per pirmuosius keturis jų buvimo valdžioje mėnesius rėmė apie 24 proc. piliečių. Po pirmųjų buvimo valdžioje mėnesių liberalų ir socialliberalų partijas vidutiniškai remia 25 proc. visų rinkėjų.
Pasitikėjimas R.Paksu vasarį, remiantis kompanijos “Vilmorus” duomenimis, vis dar siekė 51,7 proc, kai po tokio pat laiko valdžioje G.Vagnoriumi pasitikėjo 38 proc. respondentų. Kito Naujosios politikos bloko lyderio - Artūro Paulausko reitingas taip pat siekia apie 50 proc. Tuo tarpu konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis net būdamas populiarumo zenite - 1997 vasarį - turėjo tik 42 proc. piliečių paramą.
Vis dėlto Naujosios politikos bloko lyderiai turėtų sunerimti, kad, vertinant politines partijas, jų vertinimai po pirmųjų 100 dienų ženkliai smuktelėjo. Tuo tarpu konservatorių partija po pirmųjų 100 dienų (1997 m.) praktiškai neprarado piliečių pasitikėjimo.
Vienintelis receptas, kuris grąžina tokioje situacijoje atsidūrusios Vyriausybės stabilumą - kuo greitesnis grįžimas prie kasdienių darbų virtinės. Kita palanki, aplinkybė R.Pakso kabinetui, kad jis turi Prezidento Valdo Adamkaus paramą.
Realių galimybių sustyguoti koalicinės liberalų ir socialliberalų Vyriausybės veiklą pakanka, o maršas “socialdemokratai ateina” - grojamas per anksti. Beje, visa tai gerai supranta ir patys socialdemokratai, užtai jie taip santūriai ir reaguoja į “žinias” apie jiems į rankas krentančią valdžią.
Keletas aplinkybių paaiškina R.Pakso, kaip “širdžių premjero”, populiarumą pirmosios kadencijos metu - 1999 m. Visų pirma, jį nuosekliai rėmė Prezidentas V.Adamkus, kurio populiarumas tuomet siekė beveik “kosminį” 90 proc. piliečių palankumą. Prezidento populiarumo skraistės dalis, neabejotinai, atiteko ir R.Paksui.
Jo populiarumą didino ir politinio stiliaus ypatybės. Priešingai nei pirmtakas G.Vagnorius, R.Paksas (pirmosios kadencijos metais) demonstravo paprastumą. G.Vagnorius sudarė oficialaus, “šalto”, griežto vadovo įspūdį. Šitai taip pat didino R.Pakso populiarumą.
Galiausiai jo laikysena dėl Mažeikių naftos pardavimo “Williams” taip pat padarė įspūdį daugeliui Lietuvos žmonių.
Šiandien nuosaiki R.Pakso politinė laikysena jau nėra naujiena. O ir Prezidentas V.Adamkus nebėra populiarumo viršūnėje.
Antra vertus, su Prezidento Algirdo Brazausko “grįžimu į politiką” sustiprėjo politinių lyderių konkurencija - “varžantis” dėl visuomeninės nuomonės.
Be to, R.Paksas nuolat yra lyginamas su A.Paulausku, nes jie yra ne tik koalicijos partneriai, bet ir tos pačios kartos politikai. Tad “naujos kartos” argumentas jau nebeveikia R.Paksui siekiant populiarumo.
Pastaruoju metu R.Pakso įvaizdis gerokai labiau priklauso nuo sėkmingos Vyriausybės politikos, nei nuo įvairių situacinių veiksnių, kaip kad buvo 1999 m.
Palyginamaisiais politikos tyrimais įrodyta, kad premjero ir vyriausybės reitingus iš visų makroekonominių veiksnių labiausiai veikia nedarbo lygis šalyje. Tačiau, jei 1999 m. rugsėjį nedarbas siekė 8,1 proc., tai 2001 m. pradžioje - jau beveik 13 proc. O artimiausia perspektyva yra ne tiek nedarbo mažėjimas, kiek jo augimas. Žinant (Vyriausybės populiarumo ir nedarbo lygio tarpusavio priklausomybę) negalima tikėtis ypatingo Vyriausybės ir asmeninio premjero reitingo didėjimo artimiausioje ateityje.
Tai komentuoja:
Mindaugas Jurkynas Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas