Meilė ir galimybės
Gimtuosius namus ir Europą Inga paliko prieš aštuonerius metus. Tada vos devyniolikos sulaukusi mergina išskubėjo už Atlanto – pas Čikagoje jau keletą metų gyvenantį mylimąjį. Inga ne tik metė mokslus Vilniaus universitete, bet ilgam laikui išsiskyrė ir su Šiauliuose gyvenančiais artimiausiais šeimos nariais – mama, broliu ir seneliais.
„Mama manęs nestabdė, priešingai, net skatino vykti pas draugą, sakydama, jog ten mūsų laukia daugiau galimybių“, – neslepia Inga.
Amerikoje ji pragyveno septynerius metus. Per tą laiką lietuvė baigė meno studijas Trumano koledže bei ekonomikos ir finansų mokslus Ilinojaus universitete Čikagoje. Tam, kad susimokėtų už mokslus, Inga turėjo dirbti – pradžioje restorane, vėliau pagal užsakymus klientams kūrė grafinį dizainą. Kurį laiką net buvo pasinėrusi į juvelyriką – kūrė ir graviravo juvelyrinius dirbinius.
Nelengva pradžia
Pirmi žingsniai emigracijoje nebuvo labai lengvi. Inga pasakoja, kad sunkiausia buvo prisitaikyti prie papročių, socialinės aplinkos, pradėti dirbti neturint jokios patirties, priprasti prie daugiakultūrinės aplinkos, o svarbiausia – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
„Tik atvykus į Ameriką teko suaugti, tapti savarankiška, pačiai užsidirbti, planuoti savo pajamas, išlaidas, susimokėti už mokslus. Manau, kiekvienam jaunam žmogui yra sveika pagyventi savarankiškai užsienio šalyje. Tuomet pamatai, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą“, – šiandien patirtimi dalijasi lietuvė.
Debiutas kine
Meniškos prigimties mergina Amerikoje turėjo galimybę realizuoti ir savo svajones. Ji tapė, fotografavo miesto renginius, privačias šventes, laukinę Amerikos gamtą, aktorių ir modelių portretus, rengė savo tapybos ir meninės fotografijos parodas, net suvaidino Amerikoje specialiai AXX festivalio programai sukurtame lietuviškame trumpametražiame filme „Mimoza“.
Filmo režisierė Ramunė Rakauskaitė jai neatsitiktinai pasiūlė vaidinti filme – būtent išraiškingo grožio Ingą, ji įsivaizdavo pagrindine heroje dar rašydama filmo scenarijų. „Mimozoje“ I. Jonaitytė vaidino su profesionaliu aktoriumi Ryčiu Saladžiumi. Ir nors tai buvo merginos debiutas kine, juo, sako, likusi labai patenkinta.
Kurdami „Mimozą“ Amerikos lietuviai buvo suvieniję savo jėgas. Vieni vaidino masinėse scenose, kiti padėjo organizuoti darbus. Kūrybinė komanda ir valgė, ir miegojo, ir kėlėsi kartu.
„Šis filmas leido patirti nuostabų jausmą, kai talentingi bendraminčiai iš idealizmo pasineria į bendrą projektą, nepaisydami materialinio atlygio“, – su malonumu filmavimo dienas prisimena Inga.
Nesibaigiančios kelionės
Per septynerius metus, praleistus Amerikoje, ji turėjo galimybę įgyvendinti ir dar vieną savo svajonę – keliauti, kiek širdis geidžia. Lietuvė apkeliavo apie 40 Amerikos valstijų – nuo laukinių vakarų iki rytinės pakrantės, aplankė ir tris Kanados valstijas. Inga ne kartą viešėjo Niujorke, Majamyje, San Franciske ir kituose didžiuosiuose JAV miestuose. Bet Ingą labiausiai sužavėjo ne miestai, o nepasakomo grožio laukinė Amerikos gamta – akimis neaprėpiami kanjonai, juodosios kalvos, dykumos ir vandenyno pakrantės.
„Europą palikau jauna, nebuvau daug keliavusi, tad Amerikoje, kai tik galėdavau, vykdavau pamatyti ką nors nauja“, – apie savo pomėgį keliauti pasakojo mergina.
Amžius meilei – ne kliūtis
Ingos ir jos mylimojo, dėl kurio ji atsižadėjo gyvenimo Lietuvoje, keliai prieš porą metų išsiskyrė. Tačiau mergina į Lietuvą negrįžo. Nors išsiskyrimas buvo skaudus, Inga liko gyventi Amerikoje, toliau dirbo, mokėsi, grįždavo į Lietuvą kartą ar kelis kartus per metus, kol nesutiko naujo širdies draugo – dvigubai vyresnio italo Flavio.
Sutikusi Flavio Inga ilgai nesvarsčiusi persikėlė gyventi pas jį į Veneciją, kur verda visai kitoks gyvenimas. Romantiškos Venecijos vandenyse plaukiojančios gondolos, nuo drėgmės apsilupinėjusios senovinių namų sienos – tokia Venecija lietuvę pakerėjo iš karto.
„Nuo pat pirmos akimirkos, kai sutikau Flavio, supratau, kad jis yra tas žmogus, kurio ieškojo mano širdis, su kuriuo noriu dalintis savo gyvenimu. Jis patraukė mane savo nuoširdumu, paprastumu, kilniais gyvenimo siekiais, aukštomis dvasinėmis vertybėmis“, – neslepia laiminga moteris.
Nors žilstelėję italo plaukai išduoda tarp mylimųjų esant solidų amžiaus skirtumą, Inga tikina, kad spinduliuojanti Flavio asmenybė ir tarp juodviejų esanti energija šį skirtumą akimirksniu ištirpina.
Pagal specialybę lietuvės mylimasis – chemikas, tyrinėjantis nanotechnologijas. Kad jis, kaip mokslininkas, tarptautinį pripažinimą yra iškovojęs ne tik sau, bet ir savo šaliai, Flavio nesigyrė net mylimajai. Tik vėliau lietuvė tai sužinojo iš kartu aplankytų mokslinių konferencijų, perskaitytų straipsnių ir sutiktų kolegų pasakojimų.
„Tačiau esu įsitikinusi, kad Flavio svarbiausias pasididžiavimas – karatė mokykla, kurią jis įkūrė ir kurioje savo karatė metodologiją dėsto jau per trisdešimt metų. Flavio didžiuojasi, kad jo kovos menų mokykla išlaikė gilias iš Tolimųjų Rytų atkeliavusias tradicijas ir pritraukė ypatingų ir ištikimų mokinių“, – prasitarė Inga.
Surado artimą sielą
„Nors esame iš skirtingų šalių, vienas kitame suradome artimą sielą, suprantančią net tai, ką kartais ir gimtąja kalba būtų sunku išsakyti. Flavio daug metų praleido Kanadoje, Amerikoje, Japonijoje, tad širdyje jis – pasaulio pilietis. Taip jaučiuosi ir aš pati. Mes abu kosmopolitai, sukūrę namus ir suradę artimų draugų kitose pasaulio šalyse“, – atvirauja lietuvė.
Inga ir Flavio sutarė, kad kartu jie ieškos gražaus žemės lopinėlio bendriems namams, kur kiekvienas iš jų rastų laisvę asmeninei saviraiškai, kur galėtų kartu saugiai ir laimingai auginti savo vaikus, apie kuriuos, neslepia Inga, jiedu dažnai pasvajoja.
Šiltoje Italijoje – šiltas bendravimas
Inga neneigia, kad Italijoje, kaip ir Lietuvoje, bendravimas su draugais ir pažįstamas yra gerokai nuoširdesnis, nei Amerikoje. Būtent rimtų ir atvirų pokalbių mergina labiausiai ir pasigesdavo gyvendama už Atlanto.
Italijoje, pasakoja Inga, žmonės bendrauja itin šiltai. Saulėtoje Pietų šalyje visi teigiamai nusiteikę ir mėgsta susitikti prie pietų stalo, praleisti keletą valandų linksmai besišnekučiuodami ir besimėgaudami delikatesais. Italijos studentai, palyginti su amerikiečiais, daug daugiau bendrauja tarpusavyje.
„Venecijoje rytais kartu su grupės draugais susitinkame išgerti kavos, kartu pietaujame vietiniuose restoranėliuose, kartu vakarais einame išgerti kokteilio ar taurės vyno. Dažnai praleidžiame pavakares klaidžiodami paslaptingomis Venecijos gatvelėmis, plaukiodami gondolomis, šnekučiuodamiesi ar studijuodami bibliotekoje. Tuo tarpu Amerikoje man niekad neteko to patirti. Bičiulystės tarp universiteto kolegų ten nėra vertinamos ir dažniausiai vadinamos „laiko švaistymu“, – pasakoja lietuvė.
Paslaptingoji Venecija
Veneciją mėgsta keliautojai, meno mylėtojai ir patys venecijiečiai. Tai žavingas miestas, kupinas legendų ir istorijų apie praeitį, besididžiuojantis sūriame jūros vandenyje įspraustais namų pamatais, vandenyje skendinčiomis prabangiomis marmurinėmis menėmis, įvairiaspalvėmis sienomis, išbalintomis palangėmis, siauruose kanaluose besisiūbuojančiomis gondolomis.
Inga tikina, kad Venecija turi ne vieną paslaptį, todėl gyventi vandenyse besisupančiame mieste reikia tiesiog išmokti. Tenka suprasti, kurios gatvelės tave greičiausiai nuves iki tikslo, kokiose kavinėse tau išvirs skaniausią kavą, kuriose įsimins tavo vardą.
Venecijoje tenka išmokti gyventi ir su potvyniais bei atoslūgiais. Pavasarį ir rudenį čia ypač svyruoja jūros lygis, tad vanduo gali pakilti ir 1,6 metro virš jūros lygio. Tačiau potvyniai čia nuspėjami, ir kiekvienas Venecijoje gyvenantis, studijuojantis ar dirbantis žmogus yra pasiruošęs tokioms staigmenoms. Venecijos gyventojas visada nešiojasi maišelį su guminiais batais ir lietpaltį.
„Kas rytą miestas pasitinka kupinas gyvenimo energijos, kažkur skubančių gyventojų, kanalais plaukiančių valčių, prikrautų šviežiai pagautos žuvies, prekių, dėžių, tolumoje girdėti itališki šūksniai. Brėkštant gatvėse atsidaro mažyčiai turgeliai, kur prekiaujama daržovėmis, duona, žuvimi. Dienai įsibėgėjant, gatvėse gausėja turistų, mažėja miesto gyventojų. Artėjant vakarui, Venecija virsta prabangiu kurortu, kuriame vaikštinėja pasipuošusios įsimylėjėlių porelės, fotoaparatais apsikarstę architektūra besigėrintys turistai. Miestiečiai įpratę prie tokio dienos ritmo. Ir aš pati pradedu jo nebepastebėti, jaučiuosi gerai tarsi namuose...“ – paslaptingai nusišypso lietuvė, tarsi norėdama pridurti: niekada nežinai, kur ir kada sutiksi savo gyvenimo meilę.