Giedrė – tikras atkaklumo ir kantrybės pavyzdys. Nuo mokyklos laikų studijuoti užsienyje svajojusiai merginai savo tikslą pavyko pasiekti tik po trejų metų atkaklių bandymų, įvairių nesėkmių ir nesusipratimų.
Geriausi ginklai – kantrybė ir ryžtas
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) ir atsivėrus realioms galimybėms studijuoti užsienyje, Giedrė jau buvo įpusėjusi trečiuosius studijų Mykolo Romerio universitete metus. Nors mergina tvirtina, jog šis universitetas turi neblogą potencialą, bet, jos manymu, čia dar reikėtų tobulinti mokymo procesą: „Mokslo krūviai per dideli, trūksta tiesioginio dialogo su dėstytojais, diskusijų, socialinių tyrimų, analizių. Laikas suprasti, kad kokybė, o ne kiekybė yra raktas į tikrai gerą išsilavinimą“, – tvirtina lietuvė, kuri šiame universitete mokėsi ilgiau nei dvejus metus, tačiau taip ir nenustojo svajoti apie studijas užsienyje.
Nepavykus išvykti svetur per Erasmus mainų programą, Giedrė nenuleido rankų ir padedama Pasaulio lietuvių centro (PLC) trims mėnesiams iškeliavo į JAV. Po šios kelionės jos troškimas studijuoti užsienyje dar labiau sustiprėjo, tad iš PLC gavusi kvietimą dalyvauti informaciniame seminare apie studijas Didžiojoje Britanijoje nusprendė nepraleisti progos.
Pinklės
„Tuo metu „Kalba“ buvo pirmoji ir plačiausiai žinoma agentūra, padedanti studentams, norintiems vykti į užsienį. Kai tuo tikslu pradėjome bendrauti su agentūros darbuotojais, mums buvo peršama mintis, jog geriausia šalis studijoms užsienyje – Didžioji Britanija, o geriausias universitetas – Lutonas. Mums buvo garantuotos aukšto lygio, kokybiškos nemokamos studijos, platus studijuojamų dalykų pasirinkimas, galimybė įstoti į antrą ar net trečią kursą. Na ir, žinoma, agentūra žadėjo sutvarkyti visus popieriukus už nedidelį mokestį,“ – priešistorę pasakoja Giedrė. Mergina bandė domėtis ir kitais universitetais, tačiau „Kalbos“ atstovų atsakymas buvo trumpas – į kitus universitetus įstoti kur kas sudėtingiau, mokytis brangiau, be to, esą beveik neįmanoma išvykti antrajam semestrui.
Pašnekovė prisipažįsta, kad agentūros atstovų kalbos sukėlė įtarimą – niekur negirdėtas universitetas buvo pristatytas lyg koks Kembridžas ar Oksfordas. Ėmus domėtis universitetu, kaip yla iš maišo ėmė lįsti įvairiausios istorijos: „Forumuose buvo daugybė neigiamų atsiliepimų apie šį universitetą, o iš reitingų nesunkiai galėjai spręsti, jog „Kalbos“ atstovų išgirtas Lutonas tikrai nepatenka į geriausiųjų sąrašus. Paaiškėjo viso šio „studijų JK fabrikėlio“ veikimo principas. Lutonas gauna pinigus iš ES biudžeto, studentas nemokamai studijuoja „prestižiniame“ universitete, o tarpininkams nuo kiekvieno norinčiojo studijuoti nubyra riebus kąsnelis kodiniu pavadinimu „administracinė pagalba“, – savo nuomonę dėsto G. Zavistauskaitė.
Daugelio nuostabai, Giedrė vis dėlto pasiryžo važiuoti į abejotinos reputacijos mokslo įstaigą. Savo pasirinkimą ji aiškina paprastai: „Visuomet troškau studijuoti užsienyje, ir kai pagaliau pasitaikė proga, nusprendžiau jos nepraleisti. Žinojau, kad Lutonas – tikrai prastas universitetas, tačiau pamaniau, jog bus lengviau perstoti į geresnį universitetą, kai jau būsiu Anglijoje. Be to, finansiniai niuansai taip pat turėjo įtakos – buvo paskutinis pusmetis, kai studijų Jungtinėje Karalystėje mokestį dengė ES, o, anot „Kalbos“, Lutonas buvo vienas iš nedaugelio universitetų, priimančių tiesiai į antrą semestrą. Tačiau tiems, kurie į universitetus Anglijoje stoja dabar, siūlyčiau kliautis savo galva“.
Belsk, ir bus atidaryta
Pasiruošusi blogiausiam scenarijui Giedrė mokslų M. Romerio universitete nemetė – juos tiesiog suspendavo. Pašnekovė pasakoja, jog kuo toliau, tuo labiau ji džiaugėsi tokiu sprendimu. Nuo pirmųjų dienų Lutone tapo aišku, jog čia mokslo kokybė – tik muilo burbulas, o ir tarptautinio gyvenimo skonį pajusti sekėsi sunkiai: gatvėje dažniau galėjai išgirsti šnekant lietuviškai ar lenkiškai, nei angliškai.
Žinanti, ko nori, mergina iš karto ėmėsi geresnio universiteto paieškų. „Procesas užtruko itin ilgai. Išsiunčiau galybę laiškų, kol išsiaiškinau, kokios mano galimybės, mat pagrindinis stojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Tuos universitetus, kurie sutiko mane priimti, norėjau kruopščiai ištirti – neketinau antrą kartą atsidurti tokiame universitete, kaip Lutonas,“ – keletą mėnesių trukusias paieškas prisimena Giedrė. Įdėtas darbas davė rezultatų – į geriausių Anglijos universitetų dešimtuką patenkantis Loughborough universitetas jai atsiuntė teigiamą atsakymą.
Pašnekovė prisipažįsta, jog pagaliau pasiektu tikslu neteko ilgai džiaugtis. Po pusmečio, praleisto Loughborough, iškilo naujų rūpesčių: „Prieš įstojant į Lutono universitetą jo atstovai Lietuvoje užtikrino, kad mokslas bus nemokamas, net jei nuspręsiu pakeisti mokymo įstaigą. Tačiau Anglijoje sužinojau nemalonią naujieną – esu traktuojama kaip „naujos sistemos“ studentė, todėl mokslų mokesčiui padengti turiu imti paskolą“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Nuėjusi kryžiaus kelius, bandydama įvairioms institucijoms išaiškinti savo situaciją, galiausiai lietuvė prarado viltį – biurokratiniai koridoriai jai pasirodė pernelyg painūs.
„Jau buvau beveik susitaikiusi su mintim, kad už mokslą kasmet teks iš paskolų kompanijos skolintis apie 3000 svarų, tačiau prie vieno iš man grąžintų dokumentų buvo prisegtas raštelis, kviečiantis apsilankyti pas vieną ponią. Papasakojusi savo istoriją sulaukiau supratimo, ir mano istorija baigėsi laimingai – programos direktorius patvirtino, jog Loughborough universitetas pripažįsta mane kaip „senosios sistemos“ studentę, tad mano mokslo mokestį turi mokėti ES“.
Pasakodama šią istoriją mergina juokiasi prisiminusi, jog besiaiškindama, kur įsivėlė klaida, ji sužinojo įdomų faktą. Nors pusę metų jau buvo praleidusi kitame universitete, jos pavardė vis dar puikavosi Lutono studentų sąrašuose, o merginos niekas taip ir nepasigedo nei per paskaitas, nei per egzaminų sesiją.
Giedrė šiemet Loughborough universitete įgis tarptautinių santykių bakalauro laipsnį. Ji teigia esanti labai laiminga: „Gavau nemažai žinių ir jaučiu įgijusi gerą išsilavinimą. Labai džiaugiuosi, jog universitetas rūpinasi savo studentų ateitimi – man buvo pateikta galybė informacijos, kur ir kaip ieškoti magistro studijų, darbo praktikos, dalyvavau ne vienoje mugėje, kur turėjau progos susipažinti su potencialiais darbdaviais. Beje, bestudijuodama Loughborough įgyvendinau dar vieną savo svajonę – išvykau į Čekiją per „Erasmus“ mainų programą. Tai buvo nuostabi patirtis.“
Nenoriu mirti iš nuobodulio
Antroji pašnekovė I. Velavičiūtė, pusantrų metų Vilniaus universitete studijavusi leidybą, suprato, jog jos vieta – ne čia. Merginos visai nedžiugino gaunamos nereikšmingos informacijos ir pasenusių faktų lavina, ji tiesiog jautė beprasmiškai švaistanti savo laiką. Tad tarusi sau, jog neketina mirti iš nuobodulio, ji visam laikui užvėrė geriausio Lietuvos universiteto duris. Pašnekovė ėmė domėtis studijų užsienyje galimybėmis ir galiausiai pasirinko Jungtinę Karalystę, kuri garsėja itin aukštu mokslo lygiu, o JK universitetai nebe pirmus metus tampa namais kokybiškų žinių ištroškusiam Lietuvos jaunimui.
„Mokymosi įstaigą rinkausi pagal reitingus bei universitetų internetinius puslapius. Loughborough siūlė leidybos studijas ir puikavosi vieta tarp dešimties geriausių JK universitetų. Be to, išnaršiusi jų internetinį puslapį buvau sužavėta: universitetas didžiavosi savo sportiniais pasiekimais, tarptautine bendruomene, ne pirmus metus laimimu Geriausios studentų patirties titulu. Man šis universitetas pasirodė tikrai modernus ir besirūpinantis savo studentais,“ – savo prisiminimais dalinasi Indrė. Mergina teigia, jog, jei kas leistų grįžti atgal, šį kartą ji elgtųsi kitaip: mažiau pasikliautų statistika ir subjektyviomis pagyromis, o daugiau dėmesio skirtų studentų nuomonei, nepagailėtų pinigų nuvykti į du kartus per metus organizuojamas atvirų durų dienas.
Nuo spalvotų lankstukų iki juodai baltos realybės
Margos sparnuotos svajonės ėmė nykti jau pirmąją dieną autobusu važiuojant iš traukinių stoties į universiteto miestelį. Loughborough labiau priminė Indrės gimtąją Uteną nei gyvybe, linksmybėmis bei tarptautine kultūra alsuojančią vietą, kaip kad buvo aprašyta šūsnyje brošiūrų ir lankstukų.
Bloga nuojauta neapgavo, ir greitai teko suprasti, jog likimas iškrėtė piktą pokštą – bėgusi nuo vilko, ji užšoko ant meškos.
„Galimybių susirasti darbą, pasilinksminti, apsipirkti čia lygiai tiek pat, kiek ir Utenoje. Dar mokydamasi mokykloje norėjau ištrūkti gyventi į didelį miestą, o atsidūriau tikrame angliškame kaime, kuris nuo lietuviško nelabai tesiskiria. Nors sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta, aš visai nenorėjau pratintis prie mažo ir nykaus miestelio,“ – atvirauja pašnekovė.
Išgirtosios studijos viename iš pirmaujančių Anglijos universitetų taip pat nuvylė: „Pagal aprašymą tai turėjo būti įvairiapusiai mokslai, po kurių būčiau galėjusi įsidarbinti bet kokioje su leidyba susijusioje srityje. Deja, supratau, kad studijos orientuotos į elektroninį verslą, kuris manęs iš tiesų nė kiek neviliojo“.
Darysiu tai, ko iš tiesų noriu
Indrė pasakoja, jog baigusi pirmąjį kursą jautėsi lyg vėjais paleidusi dar vienerius savo gyvenimo metus. Maža to, finansinė padėtis tapo komplikuota, mat darbo mažame miestelyje susirasti taip ir nepavyko. Būtent dėl pastarosios priežasties mergina vasaros atostogų metu patraukė į Anglijos sostinę, tikėdamasi užsidirbti kitiems metams.
„Atvykusi į Londoną atsipalaidavau, pasijutau lyg grįžusi namo ir pagalvojau, kad galbūt vertėtų pabandyti susirasti universitetą čia. Grįžimas į Lougborough atrodė kaip didžiausia bausmė. Londone turėjau darbą, draugų. Be to, tiesiog įsimylėjau šį gyvą ir pilną galimybių miestą,“ – pasakoja mergina. Ji priduria, jog mintis dar kartą keisti universitetą gąsdino, tačiau sako supratusi, kad pagaliau atėjo metas paklausyti savo širdies ir daryti tai, ko iš tiesų nori, o ne kaip pataria kiti.
Universiteto paieškos buvo sėkmingos – lietuvei mielai atvėrė duris Londono Metropolitan. Dabar žiniasklaidą antrame kurse studijuojanti mergina su užsidegimu pasakoja apie naująjį universitetą: „Mokslai tikrai įdomūs, jaučiamas didelis dėmesys studentui: skirtingai nei Loughborugh, dėstytojai iš tiesų stengiasi, kad mokslai sektųsi, siūlo konsultacijas, bendrauja kaip su kolegomis“. Mergina taip pat neslepia džiaugsmo ištrūkusi iš nedidelio miestelio – Londone atsiveria kur kas didesnės ne tik popaskaitinio studentiško gyvenimo, bet ir darbo galimybės. Pašnekovė teigia pagaliau galinti džiaugtis finansine nepriklausomybe.
„Gyvenu taip, kaip seniai svajojau. Nors dideliam mieste gyvenimo tempas dažnai varginantis ir įtemptas, o ir darbą su mokslu suderinti ne visuomet lengva, dėl to nesiskundžiu. Manau, užtektinai blaškiausi, bet dabar jau galiu pasidžiaugti pasiekusi savo tikslą“, – užtikrintai kalba ji.
Geriausias būdas stoti į JK universitetus. Už ir prieš
STOTI PAČIAM
Prieš
· Sugaišite nemažai laiko
· Dokumentus bei bendrąją stojimo anketą UCAS turėsite tvarkyti patys. Anketa gana paini ir sudėtinga, o atsakymų į rūpimus klausimus gali tekti ilgokai palaukti.
· Daugeliu atveju reikės laikyti mokamus IELTS arba TOEFL testus (nebent jūsų pasiekimai ir motyvacinis laiškas labai sužavės universitetą ir jums bus pasiūlyta besąlyginė vieta).
Už
· Nors stojant pačiam teks susirasti nemažai informacijos, perskaityti įvairių bukletų, išstudijuoti reitingų lenteles, tai gali išeiti į naudą – sužinosite daugiau „nenušlifuotos“, nepagražintos informacijos apie dominančius universitetus.
· Jei universitetas nepatiks, bet kada galėsite jį pakeisti ir nesigraušite išleidę pinigų agentūros paslaugoms.
STOTI PER AGENTŪRĄ
Prieš
· Nemažai kainuoja
· Dažniausiai siūlomi kalbos testai, kurie pripažįstami tik tam tikruose universitetuose. Jei sumanytumėte pakeisti mokymo įstaigą, tektų laikyti naujus testus.
· Yra tikimybė, jog siūlomi universitetai yra sudarę sutartis su agentūra ir jums pateikiama subjektyvi arba iškreipta informacija.
Už
· Sutaupysite laiko ir nereikės rūpintis dėl dokumentų pildymo.