Atleiskite už cinizmą, tačiau būtent tokios mintys peršasi situaciją vertinant iš tam tikro atstumo, leidžiančio protui atsipalaiduoti nuo emocinio spaudimo. Kurį, nesmagu pripažinti, Lietuvoje tenka patirti iš visų pusių.
Kur blogiau: čia ar ten?
Jungtinę Karalystę, kurioje, manoma, reziduoja virš 200 000 lietuvių ištiko krizė. Kalbant apie šią šalį, ne taip senai besipuikavusią vienos turtingiausių valstybių pasaulyje statusu, žodis „krizė“ vartojamas neperdedant. Čia nekalbama apie „stagnaciją“, „recesiją“ ar „nuosmukį“ – gan švelnius žodžius, kuriuos apibūdinimams dar renkasi ekonomistai, vertinantys Lietuvos situaciją.
Britai neprisimena didesnio ekonominio sukrėtimo nuo 1990-ųjų, o šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukis užfiksuotas pirmą kartą per 16 metų.
Lietuvos Vyriausybė, vasaros pabaigoje pristačiusi praėjusių metų veiklos ataskaitą, konstatavo, kad į Lietuvą pradėjo grįžti emigrantai, nes kilo gyventojų pajamos ir metai šalies ekonomikai buvo sėkmingi. Pasireiškus pirmiesiems pasaulinės ekonomikos krizės ženklams Jungtinėje Karalystėje, kurie pirmiausia palietė nekilnojamojo turto bei statybų sektorius, (pastarajame, manoma, dirbo daugiausia ekonominių emigrantų iš Lietuvos), manyta, kad į tėvynę plūstels grįžtančių emigrantų banga. Kažkas šia žinia gal ir apsidžiaugė, tačiau dauguma – tik sunerimo, mat grįžtantys bedarbiai bei pigesnė darbo jėga taptų realia grėsme jų pačių egzistencijai. Toks jau tas lietuviškas būdas.
„City24.lt” šį kartą aiškinosi, ar gražiausias metų šventes kartu su artimaisiais sutikti grįžtantys lietuviai iš tiesų susigundys likti ir savo uždirbtus pinigus investuoti į gerbūvio kūrimą Tėvynėje.
Klausimą formuluojame nenusižengdami tautiniam bruožui – tad kur gyventi BLOGIAU: Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje?
Žurnalistas – tai Kalėdų laukiantis kalakutas
Pirmasis įspūdis atvykus į Londoną ir bendraujant su čionykščiais – tiek lietuviais, tiek britais – kad finansinį disbalansą patiriantis pasaulis suktis nenustojo ir gyvenimas teka sava vaga. Na gal ne sava, bet teka.
„Atsakykite man, kodėl žiniasklaida kelia tokį dirbtinį triukšmą?“, – į mane akis įbedė konsultacinės įmonės „North Star“ direktorius Richardas Brownas, kurį įkalbinau trumpam pokalbiui vienos verslo konferencijos pertraukėlės metu.
Nebuvau nusiteikusi veltis į diskusijas apie kolegų ekonominio išprusimo lygį. Tad mandagiai išsisukau trumpai atsakiusi, jog, mano nuomone, tokio pobūdžio isterijomis, iš esmės, peni bulvarinė spauda, kuri dominuoja šiandienos žiniasklaidoje visame pasaulyje. Tačiau šis intro leido suprasti, kad gilias žurnalistikos istorijos tradicijas turinčioje šalyje egzistuoja tos pačios problemos, kaip ir „žalioje“ Lietuvoje.
„Ši ar kuri kita krizė tėra natūralaus ekonomikos ciklo raidos etapas. Nekilnojamojo turto kainos negalėjo augti iki begalybės, burbulas turėjo sprogti, nes žmonių uždarbis nebespėjo pavyti šuoliais kylančių kainų. Tai būtinas rinkos savireguliacijos mechanizmas. Ir kainos krinta – tik staigiau, nei iki šiol mums yra tekę matyti“, – savo nuomone dalinosi britas.
Jis pridūrė, jog žiniasklaida, siekianti manipuliuoti žmonių emocijomis – diena iš dienos gąsdinanti perdėtais straipsniais ir antraštėmis – daro „meškos paslaugą“ ir gilina ekonominę smegduobę.
„Journalist is a turkey calling for Christmas“ – ironiškai šyptelėjo britas. Pažodžiui verčiant ši frazė skambėtų taip: žurnalistas – tai Kalėdų laukiantis kalakutas. Arba paprasčiau tariant – žmogus, kuris pats sau kasa duobę.
Kalėdos baisesnės už krizę
Mėnesį praleidusi Londone ir bendraudama su įvairiausio plauko žmonėmis padariau išvadą, jog britai, žiniasklaidos spraudžiami į tamsų kampą ne menkiau nei mes, neprarado blaivaus proto. Krizė čia nėra vyraujanti ne tik privačių vakarėlių, bet ir verslo susitikimų ar konferencijų tema. Žmonės vis dar turi apie ką kalbėti ir šiuo metu šmaikštauja, kad verslui Kalėdos yra baisesnės už krizę.
Gali būti, jog tai yra subjektyvus vienos žurnalistės įspūdis. Tačiau atrodo, kad kiekvienas čia žino ar bent yra girdėjęs, jog be šiandien mus varginančios krizės, per paskutiniuosius 30 metų pasaulį buvo ištikusios bent 8 ne ką menkesnės finansinės suirutės: 1980 m. Lotynų Amerikos skolos krizė; 1989–91 m. JAV Santaupų ir paskolų krizė; 1990 m. Japonijos turto kainų burbulo sprogimas; 1992–93 m. Valiutos krizė Europoje; 1994 m. Meksikos skolos krizė; 1997–1998 m. Azijos finansų krizė; 1998 m. Rusijos finansų krizė; 2001–2002 m. Argentinos ekonomikos krizė.
Vienos jų buvo didesnės, kitos – mažesnės. Tačiau visas jas, net Didžiąją Depresiją (apie 1930-uosius Amerikoje kilusią ir visą pasaulį apėmusią finansų krizę) – išgyvenome. Tai įvertinę ekonomistai ir paskelbė apie ekonomikos ciklus – natūralius pakilimus ir nuosmukius.
„Kodėl dauguma žmonių, tarp jų ir įtakingi politikai ar žiniasklaidos priemonės, elgiasi taip, lyg pasaulį būtų ištikusi nevaldoma katastrofa, su kokia niekas iki šiol nėra susidūręs ar apie tokią girdėjęs?“, – retoriškai klausė Londone kalbintas verslininkas.
Atgraso valstybės politika?
Šio žmogaus mintys privertė susimąstyti apie skirtingus požiūrius ir tai, kokią svarbią reikšmę jie turi. Pažvelkite – turime dvi šalis, kurios šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Viena iš jų – laikiną prieglobstį daugiau nei 200 tūkst. lietuvių suteikusi svetima šalis, antroji – Tėvynė. Žinia, jog vaikai lyg viščiukai kaupiantis audrai purpteli po motinos sparnu – ten, kur saugiausia. Kur prisiglaus mūsų tautiečiai?
„Pasireiškus pirmiesiems nuosmukio ženklams ir sumažėjus darbo jėgos paklausai, ypač statybų sektoriuje, išties pasigirdo nuomonių, jog vertėtų grįžti į Lietuvą“, – patvirtino metus Londone gyvenanti lietuvė Milda Manomaitytė.
Tačiau, jos manymu, daugelį apsigalvoti privertė neaiški valstybės politika ir jos migloti sprendimai, kurie neužtikrins stabilumo ateityje.
„Stebint kas vyksta Lietuvoje – daugelis nusprendė, kad saugiau, bent kol kas, gyventi čia. Lietuvos politikų „antikrizinis planas“ pasitikėjimo neįkvepia – didinti mokesčius dabar ne pats tinkamiausias metas, ypač lyginant su Britanija, kurioje vykdoma mokesčių mažinimo politika“, – tvirtina ji.
Britai pridėtinės vertės mokestį (PVM) sumažino iki 15%. Tai yra mažiausias ES leidžiamas PVM tarifas.
„Priešinga ir bankų politika – čia palūkanų normos karpomos, Lietuvoje – keliamos“, – pečiais gūžteli lietuvaitė, mimika leisdama suprasti, kad išvadas pasidaryti nėra sunku.
O siekdamas stabilizuoti ekonomiką ir atidėti gilesnį gamybos smukimą, centrinis Anglijos bankas 1,5 procento sumažino palūkanų normą. Tad bazinė palūkanų norma šiandien lygi 3 proc. ir yra žemiausia per pastaruosius 54 metus.
Deja, net užsidirbusiems pakankamai pinigų lietuviams, ilgam įsikurti Didžiojoje Britanijoje šiandien palankesnės sąlygos, nei gimtojoje šalyje. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio nekilnojamojo turto kainos čia krito 15 procentų – vidutinė namo vertė sumažėjo 30 tūkst. svarų sterlingų.
Stambiausios Didžiosios Britanijos paskolas būstui teikiančios kompanijos „Halifax“ duomenimis, nuo rugsėjo iki spalio mėnesio nekilnojamojo turto kaina sumažėjo 2,2 proc. Nedaryti skubotų sprendimų verčia ir neaiški svaro sterlingo ateitis.
Saugumas – svarbiau už viską
Daugybė žmonių neslepia, jog meilė gimtajam kraštui išlieka, tačiau jų apsisprendimą dažniausiai lemia finansinis ir socialinis saugumas.
„Mūsų šeima jau keletą metų gyvena Anglijoje. Atvažiavę į Lietuvą mes jaučiamės turistais. Nepatinka žmonių mentalitetas, liūdni veidai ir visiškas disbalansas finansiniame ir socialiniame lygmenyje. Grįžti namo tam, kad gautum algą vokeliuose ir taip prisidėtum prie surūgusių veidų minios? Atleiskite, visai netraukia“, – atviravo viena lietuvė, galinti pasigirti turinti gerai apmokamą darbą ir užtikrintas socialines garantijas Jungtinėje Karalystėje.
Kita emigrantė iš Lietuvos tvirtina grįšianti, kai pavyks sukaupti pakankamai pinigų pradiniam įnašui gyvenamajam būstui gimtinėje pirkti: „Galbūt gyvenimas čia ir geresnis finansiniu aspektu, tačiau nėra jau taip blogai ir Lietuvoje. Bent mano šeimos nariai dirba gerai apmokamuose darbuose ir jaučiasi žmonėmis. O ką mes čia, Anglijoje – dirbam juodą darbą (bent jau dauguma), atrodo uždirbi, bet kai sumoki mokesčius, nuomą – pinigų nebelieka. Kai pasvėrėm visus „už“ ir „prieš“ gyvenimą Jungtinėje Karalystėje – toli nuo šeimos, tėvynės, nusprendėm, kad nieko čia nepritaupysi – nebent įnašui už būstą.“
Daugelis kalbintų emigrantų pabrėžia, kad gyventi Tėvynėje svajoja kiekvienas – mintys apie normalų gyvenimą savuose namuose, savoje šalyje, apsuptiems artimų žmonių yra natūralios. Ir pabrėžia, jog grįžtantys namo žmonės paprastai yra vedini širdies, o ne valstybės politikų vykdomų bergždžių programų.
Jei ne grįžti, tai – investuoti?
Ar tikrai Lietuvoje taip blogai? Lapkričio pabaigoje Londone vykusiame susitikime „Investuok į Lietuvą šiandien“, įvairių sričių ekspertai pristatė Lietuvos ekonominę aplinką. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA), kartu su Lietuvos ambasada bei Lietuvos komercijos rūmais Jungtinėje Karalystėje surengtame susitikime – diskusijoje pranešimus skaitę ekspertai gimtinės vaizdą piešė rožinėmis spalvomis.
Remiantis kalbėjusių investicijų, teisės, mokesčių žinovų pranešimais, investicinė aplinka Lietuvoje šiandien daugiau nei palanki – mokesčiai vieni žemiausių Europoje, teisinė bazė gan racionali, ideali geografinė padėtis (dviejų milžiniškų rinkų – Vakarų ir Rytų – kryžkelė) bei puikiai išplėtota kelių infrastruktūra, konkurencinga kaina už aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. LEPA parengtame pranešime net tvirtinama, jog ekonominė situacija Lietuvoje – pakankamai stabili.
Apie ekonomikos lėtėjimą bei bankų sektorių krečiančią krizę neužsiminė ir SEB banko atstovas T. Marcinkevičius. O paklaustas, ar nemano, jog drastiškas Lietuvos bankų sprendimas trigubai ir daugiau padidinti būsto paskolų maržas – tai ženklas, kad bankai netiesiogiai atsisako išduoti paskolas, tvirtino: „Nieko panašaus. Paskolos išduodamos ir norinčių jas gauti skaičius nesumažėjo.“
Reikia pripažinti, kad pranešėjų pieštas Lietuvos ekonominės situacijos vaizdas išties malonus, tačiau suabejojau, ar jis atitinka tikrovę. Ar per keletą savaičių, kol rengiau straipsnį, Lietuvoje viskas taip ženkliai pasikeitė?
O gal taip nelengva atsikratyti įpročio pirmiausia ieškoti tamsių spalvų?
Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas Darius Paškauskas, pasidalinęs investavimo į Lietuvos nekilnojamojo turto sektorių patirtimi, pabrėžė, jog investuoti į šį sektorių dabar itin palankus metas.
„Lietuvos rinka pasikeitė, ji tapo brandesnė, – ambasadoje susirinkusiems verslininkams bei žiniasklaidos atstovams kalbėjo D. Paškauskas. – Ir šie teigiami pokyčiai įvyko ne tik nekilnojamojo turto sektoriuje.“
Palyginimui, verslininkas susirinkusiai auditorijai pateikė pavyzdžių, su kokiais sunkumais jam teko susidurti prieš keletą metų, kai sąlygas diktavo nekilnojamojo turto projektų vystytojai. D. Paškauskas prisipažino, jog net keletą kartų jam teko susidurti su nesąžiningu elgesiu – kainoms kylant lyg ant mielių, vystytojai tiesiog atsisakydavo parduoti butą, už kurį jau buvo sumokėtas pradinis įnašas (iš esmės suteikęs galimybes projekto vystytojams pastatyti numatytą objektą). Dabar, verslininko teigimu, pardavėjo rinkai virtus pirkėjo rinka – pirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje sąlygos kelis kartus geresnės, nei buvo prieš keletą metų.
„Klausiate, kodėl investuoti Lietuvoje, o ne kokioje kitoje šalyje? Todėl, kad kiekvienoje kitoje šalyje laukia tam tikros staigmenos, tačiau mums, lietuviams, savoje šalyje investuoti yra ne tik saugiau, bet ir sąlygos palankesnės“, - sakė D. Paškauskas.
Verslininkas akcentavo galimybę ženkliai nusiderėti (apie 20 proc.), sumažėjus darbo apkrovoms be sunkumų pasisamdyti įmones ar darbininkus pilnai apdailai atlikti, pabrėžė, jog mokesčių sistema yra itin palanki, o ekonominiai rodikliai, nepaisant krizės, ganėtinai geri.
„Galvoju, jog būtent dabar nekilnojamojo turto rinka yra toje padėtyje, kai į ją investuoti yra pats laikas“, – kiek nustebindamas auditoriją pareiškė D. Paškauskas. „Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje dabar – žiema. O ką daro lietuvis žiemą? Ruošia ratus vasarai“, – sakė Lietuvos komercijos rūmų prezidentas, neslėpdamas, jog pats šiuo metu aktyviai investuoja gimtinėje.
Vienareikšmiško atsakymo, ar emigracijoje uždirbti ir/ar uždirbami lietuvių pinigai grįš namo – nėra. Čia gyvenantys žmonės pastebimai optimistiškiau vertina padėtį, bet lemiamam sprendimui dažnas laukia, kol padėtis Lietuvoje taps aiškesne.