Čekė augo turtingų, puikią karjerą padariusių tėvų šeimoje. Baigusi mokyklą Veronika pasirinko studijuoti tarptautinius santykius Rytų Europoje. Tokį sprendimą aiškina visai paprastai: „Perskaičiau pavadinimą ir pamaniau, kad mokytis būtų įdomu.“ Metus praleidusi Vakarų Bohemijos universitete, mergina nusprendė pasinaudoti mainų programos teikiamomis galimybėmis. Į Lietuvą panoro atvažiuoti todėl, kad žavisi mūsų kultūros turtais. Dvidešimt vienerių užsienietė iš pradžių pasirinko semestro studijas, bet vėliau nusprendė viešnagę Panevėžyje ir studijas miesto Kolegijoje pratęsti iki kitų metų pavasario.
Prakalbus apie Panevėžio ir Pilzeno skirtumus, Veronika pirmiausia paminėjo vakarais neįprastai nuščiūvančią Aukštaitijos sostinę. Iš pradžių ją stebino, kad vos sutemus gatvėse nelieka žmonių, mieste apmiršta gyvenimas, visi užsidaro namuose. Dabar ji elgiasi lygiai taip pat – vakarais po Panevėžį nevaikšto. O naktinis gyvenimas apskritai nėra tai, be ko mergina negalėtų tverti. Veronika prisipažįsta naktinių klubų nemėgstanti: tranki muzika neleidžia susikalbėti. Ji daug mieliau su kompanija nueitų papietauti, pabendrautų malonioje aplinkoje.
Gimtinėje Veronika labiausiai vertina laisvalaikį, praleistą šeimos viloje kalnuose. Mergina prisipažįsta be galo mėgstanti kalnus, mokanti slidinėti ir skubanti į kalnų namelį visada, kai turi laisvo laiko.
Lietuvos, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos, Veronika prisipažįsta neįsivaizduojanti. Jei gautų itin gerą darbo pasiūlymą, mergina liktų čia metams ar dvejiems, tačiau ilgiau išbūti be kalnų ji negalėtų.
„Lietuva tokia lygi“, – apgailestauja mergina, užaugusi Bohemijos regione. Kraštovaizdį ji pamini pirmiausia, o kad būtų toli nuo tėvynės, šeimos, draugų, neužsimena. Veronika kurpia planą, kad baigusi studijas Vakarų Bohemijos universitete kels sparnus į Australiją. Kyla įtarimas – juk didžiąją dalį Australijos ploto užima dykumos, tai kaipgi begalinė meilė kalnams?
Pasirodo, į tolimąjį žemyną merginą traukia maloni pažintis. Ten ji pažįsta vaikiną, kuris taip pat domisi kultūra, žavi Veroniką savo išprusimu. Kol kas jų bendravimas virtualus, tačiau sausį australas atvyksta į Lietuvą. Į klausimą, ar čekė ir australas – pora, Veronika atsakė: „Pamatysime, kai susitiksime.“
Draugauti su vietiniais – keblu
Veronika prisipažino, kad gyvenant Lietuvoje laisvalaikio beveik nelieka: po individualiai jai skiriamų paskaitų anglų ar rusų kalba grįžta į Kolegijos bendrabutį ir privalo mokytis kitus dalykus. Jų egzaminus kitų metų pavasarį teks laikyti Čekijoje. Dvigubas krūvis Veronikai tenka todėl, kad Panevėžio kolegijoje nėra tarptautinių santykių studijų. Užtat čia ji turi galimybę susipažinti su lietuvių kalba, baltų mitologija, kultūros istorija, etnokultūra.
Lietuvių kalbos studijos kol kas Veronikai suteikė tik elementarias žinias. Mergina pasakojo, kad tai – jau šeštoji jos užsienio kalba. Mokykloje turėjusi anglų, vokiečių ir rusų kalbų pamokas, universitete ji privalėjo rinktis vieną iš Rytų Europos šalių kalbų. Kad galvoje nesimaišytų įvairūs žodžiai, mergina pasirinko, jos nuomone, lengvesnę lenkų kalbą. Negana to, savarankiškai dar mokosi ispaniškai.
V.Folkovos polinkis matyti ir iš jos aplinkos: bendrabučio kambarys nukrautas knygomis, net vėlų vakarą neišjungiamas kompiuteris. Tiesa, jį Veronika pasitelkia ne tik informacijai ieškoti, bet ir bendrauti su Čekijoje likusiais draugais. Su jais studentė kalba kone kiekvieną vakarą. Jos dėmesio sulaukia ir pažįstamieji iš kitų šalių. Veronika džiaugiasi, kad viešnagė svetur, kai priversta bendrauti ne gimtąja kalba, smarkiai pagerino jos įgūdžius. Anksčiau sunkokai kalbėjusi angliškai ir pristigdavusi žodžių, mergina dabar aiškiai dėsto savo mintis. Jai kur kas lengviau tapo ir rusiškai bendrauti.
Veronika nustebo, kad Panevėžio jaunimas sunkiai šneka angliškai, nemoka ir rusiškai. Kalbos barjeras – pagrindinė priežastis, trukdanti Čekijos studentei užmegzti naujų pažinčių. Ji susidraugavo su keliais vietiniais, tačiau prisipažįsta esanti viena tų, kuriems žmogų įvertinti ir pamilti reikia ne kelių mėnesių, o metų. Ji su šypsena mini Čekijoje likusius draugus, tačiau mano, kad ir čia užsimezgusios pažintys nenutrūks, kai išvažiuos iš Lietuvos.
Nustebino mašinos svarba
„Manau, kad lietuvių kultūra labai turtinga. Lietuvoje išsaugota daug tradicijų ir papročių. Tačiau pirmasis įspūdis atvykus buvo gana įdomus. Visi žmonės man pasirodė be galo rimti, jie nepratę laisvai bendrauti – tuo skiriasi nuo čekų. Buvau truputį šokiruota. Bet kai susitikau akis į akį ir tiesiogiai pabendravau, pamačiau, kad viskas gerai, kad vietiniai labai draugiški. Manau, kad nepasitikėjimą svetimšaliais lėmė skaudi Lietuvos istorija, iškęsta rusų ir vokiečių okupacija“, – pirmuosius žingsnius mūsų šalyje prisiminė Veronika.
Ji tikina, kad čekų ir lietuvių kultūros šiek tiek panašios. Čekija taip pat priklausė sovietiniam blokui, todėl iki šiol tautoje išlikęs neigiamas požiūris į rusus. Tai, kad gausu lietuvių, griežiančių dantį ant rusų, Veronika pastebėjo iš karto. Be to, mergina gimusi ir augusi alaus mieste – Pilzene, o Panevėžys taip pat turi gilias aludarių tradicijas. Tačiau čekė sako alaus gerianti mažai, stiklinaitę išsiurbčiojanti nebent valgydama tradicinius čekiškus patiekalus. „Kalnapilio“ alaus Veronika kol kas neragavo, bet iki išvykdama žadėjo vietinį gėrimą išbandyti.
Dvidešimt vienerių mergina prasitarė, kad Panevėžio jaunikaičiai pasirodė jai keistoki. Per tris mėnesius, praleistus mūsų mieste, susidarė įspūdį, kad vaikinams labai svarbūs naktiniai pasilinksminimai, o vyrų vertę lemia turimos mašinos markė. Toks fenomenas Veronikai buvo naujas atradimas, nieko panašaus Čekijoje nėra. Mergina įsitikinusi, kad labai daug platesniam akiračiui duoda ir naujiems požiūriams susidaryti leidžia kelionės po pasaulį. Ji pati yra aplankiusi dešimt Europos šalių.
Mergina mano, kad būtent stereotipai neleidžia Vakarų gyventojams iš naujo įvertinti Rytų Europos šalių. Ji ne kartą patyrė, kad jos gimtoji Čekija daugeliui vis dar Čekoslovakija, o Lietuvą ne vienas laiko skurdžia Rusijos dalimi. Veronika tvirtina, kad Lietuva, iškart po Nepriklausomybės atsisukusi į Vakarus, kai kur modernumu lenkia Čekiją. Merginai įspūdį padarė iki jos šalies dar neatėjusios savitarnos kasos prekybos centruose ar savitarnos vaistinės.