Atpustė pūga
Po naktį siautusios pūgos ir bauginančios kelininkų informacijos apie visoje šalyje sunkiai išvažiuojamus kelius ankstyvą rytą kieme, prie laukujų durų, išvydome susigūžusį garbaus amžiaus žmogų, laukiantį, kol prašvis, kad būtų drąsiau paklebenti į duris. „Tai kad kitaip autobusas nekursuoja. O į Jurbarką iš Girdžių aš dviračiu atmyniau. Netoli, tik apie 10 km“, – tarsi teisinosi vyras.
Su pirmąja žemės paveldėtojų banga jis parašė prašymą žemėtvarkininkams ir pradėjo laukti, kada žemė bus atmatuota. Kai nesulaukęs ėmė teirautis, kur taip ilgai nuosavybės dokumentai įstrigo, išgirdo, kad jo prašymo nėra. Ėmė kažkur ir išnyko. V.Mačiulis neišdidus, parašė kitą prašymą. Tai buvo dar 1997-aisiais.
Dokumentai sudegė
V.Mačiulis sako, jog vietos gyventojams nekyla abejonių dėl jo tėvo turėtos žemės. Dar daug kas prisimena ir istoriją, kaip ant tos žemės buvo nušautas Vytauto tėvas Kazimieras. Rusų kareivis jam kulką į galvą paleido už tai, kad nedavė arklio, kuriuo šis ketino pavyti bėgantį kaimyną.
Tačiau šis faktas liko tik žmonių atmintyje, o žemės nuosavybei atkurti reikėjo kitokių dokumentų, su kuriais V.Mačiuliui nesiseka iki šiol. Mat toji žemė iš Elenos Vabalienės buvo nupirkta 1940-ųjų pavasarį. „Nupirko prieš pat rusų atėjimą, o 1944-aisiais Raseiniuose buvęs archyvas sudegė. Tad beliko kreiptis į teismą, kad šis nustatytų juridinį faktą, jog mano tėvas turėjo minėtąją žemę“, – kalbėjo V. Mačiulis.
Atmetė nepažvelgę
Tačiau V.Mačiulio teismų karuselė sukosi ne taip greitai, kaip kitų žemės paveldėtojų bylose. „Teismas atsisakė apklausti mano liudytojus. Duok jiems archyvinius dokumentus, pirkimo-pardavimo sutartį, ir viskas. Sutarties aš neturėjau. Jei būčiau turėjęs, tai ir teismo man nebūtų reikėję. Taigi jau per antrąjį teismo posėdį mano ieškinį atmetė. Aš tokį sprendimą apskundžiau Kauno apygardos teismui. Šis irgi mano skundo netenkino. Tada aš apskundžiau Aukščiausiajam Teismui. Šis atsisakė mano skundą priimti, nurodydamas, kad jis neatitinka CPK 354 str. reikalavimų. Bet parašė, jog, ištaisius kasacinio skundo trūkumus, galima jį pateikti iš naujo.
Susiradau advokatą ir padarėme, kaip reikalauta. Bet vėl gavau atsakymą apie atsisakymą priimti skundą. Supratau, jog jie nė neskaitę mano skundo. Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Vilnių ieškoti Aukščiausiojo Teismo. Susiradau. Sakau, atvažiavau išsiaiškinti, kodėl mano skundas nepriimamas, kas dabar jame negerai? O man sako, jog viskas gerai. Ir priėmė. Kai išnagrinėjo, tai panaikino tiek Jurbarko, tiek Kauno teismų nutartis, o bylą atidavė nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui“, – dalijosi bylinėjimosi patirtimi V.Mačiulis.
Kol išmirė liudytojai
Po Aukščiausiojo Teismo nutarties liudytojų priimti nebeatsisakyta, bet bylos nagrinėjimas vis būdavo atidėliojamas. „Tam priežasčių jie surasdavo. Gal taip ir reikėjo, iš kur man, paprastam žmogui, tai žinoti. Tuomet aš teismo prašiau, kad jis bent mano liudytojus apklaustų, kad šiems tuščiai važinėti nereikėtų, nes tai – garbaus amžiaus žmonės, nestiprios sveikatos. O paskui, sakiau, kas bus, tas tebūnie. Bet teismas tokio mano prašymo netenkindavo, o į kitą teismo posėdį vėl kviesdavo tuos pačius žmones. Ir vėl jų neapklausdavo.
Suskaičiavau teismo šaukimus: Leonas Greičius buvo kviestas 13 kartų. O per tą laiką, kol liudytojai buvo varinėjami, jie pradėjo išeiti Anapilin. Mirė jurbarkietis Izidorius Prožaitis, Šiauliuose gyvenęs Jonas Žiūraitis. Po šešto teismo posėdžio mirė Jonas Puišys. “ Atsirado daugiau pretendentų
V.Mačiulis neslepia, kad tuomet, kai jis užvedė bylą dėl juridinio fakto nustatymo, atsirado tokių, kurie bandė neigti V.Mačiulio tėvo turėtą nuosavybę. Tai buvo to žmogaus, iš kurio K.Mačiulis buvo pirkęs žemę, palikuonys, bandę įrodyti, jog K.Mačiuliui žemė nebuvo parduota.
„Byloje kažkaip keistai kaip tretieji asmenys atsirado ir vilnietės Gražina Juodkaitė ir Eglė Kiselienė. G.Juodkaitė net keletą kartų teismui rašė, jog į bylos nagrinėjimą neatvyks, nes „apie šios žemės priklausomybę aš nieko nežinau, todėl liudyti negaliu. Pretenzijų į šią žemę neturiu.“ E.Kiselienė irgi rašė, jog jokių pretenzijų nei ieškovui, nei atsakovui neturi. Bet jas man vis tiek buvo liepiama kviesti.“
Kol du pešėsi
Ilgas buvo V.Mačiulio pasakojimas apie bylinėjimosi peripetijas. Viskas baigėsi pagal liaudies patarlę „Kur du pešasi...“ „Bet aš nesipešiau. Aš tik norėjau, kad teismas nustatytų juridinį faktą. Nežinau, iš kur išdygo tie žmonės, kas juos pakvietė. Ginčo objektu tapusi mano žemė atiteko visai kitiems.“
Tai V.Mačiulis sakė prieš keletą mėnesių sužinojęs iš žemėtvarkininkės Danutės Bosienės atsakymo jo advokatui: dalis sklypo, dėl kurio nuosavybės pripažinimo bylinėjosi V.Mačiulis, atiduota Bronislovui Šlėgaičiui, o likusi ploto dalis dar priklauso valstybiniam žemės fondui.
V.Mačiulis neketina nuleisti rankų. Tikino, jog eis iki pat Strasbūro.