Tuo tarpu mūsų dienų kolekcijos ne visuomet būna praktiškos, bet efektingi šleifai visuomet buvo įprastu dalyku. Tačiau jie kelia daug nepatogumų – pirmiausia brangiai kainuoja, antra, paskui su jais tenka daug vargti.
Pastaraisiais metais riba tarp aukštosios ir pret-a-porter mados tampa vis nežymesnė – kasdieniniai dizainerių kuriami drabužiai įgauna vis sudėtingesnį sukirpimą ir pasiuvimą, jų sukūrimai išeikvojama daug rankų darbo valandų, o jų siuviniai ir dekoracijos dažnai nenusileidžia aukštosios mados kūriniams. O ir kainos panašios. Todėl kai kurių detalių atsiradimas prisimenant ir istorinį kostiumą iš esmės tampa paaiškinamas ir visiškai adekvatus.
Naujųjų šleifų, kas jie bebūtų – suknelės pratęsimas ar nuometas, ypatumai pasižymi tuo, kad dizaineriai naudoja labai lengvus beveik besvorius audinius – pavyzdžiui, šilką ir šifoną. O judant šie audiniai sklando ore arba, tiksliau, sruvena ir atrodo, kad jūs judate ne podiumu ar gatve, o skverbiatės per vandens sroves.
Gucci (Guči) šleifai ant juodų šilkinių suknelių atrodo kaip purios didžiaakių skaliarijų, efektingai sklandančių akvariumo viduje, uodegos. Annos Molinari (Anos Molinari) šleifus siuvo iš sidabrinio atspalvio atlaso – jie atrodė kaip šaltinis tarp snieguotų viršūnių. Tradicinės Versace (Versače) undinės suknelės savo ilgakojes savininkes paverčia vilioklėmis, mirtinai pavojingomis undinėmis, visuomet pasirengusiomis susižavėjusį gerbėją nusitempti į vandens gelmes.
Tačiau naujasis pasaulis neapsiriboja žuvų uodegomis ir šleifais: Rolandas Mouretas (Rolandas Mouretas) siauriausių šifono juostelių kūrinys primena jūros augalus. O naujajame pavasario-vasaros sezone vandens tema interpretuojama dar įdomiau ir plačiau.
Fendi (Fendi) kolekcijos pristatyme sklandė tropinės žuvelės su mėlynai juodomis tunikomis. O AF Vandervorst (Vandervorst) suspindėjo žavingu mezginiu iš šilkinių siūlų, panašiu į voratinklio gijas. Marni (Marni) ir Pucci (Puči) panaudojo šifono ir šilko juosteles – Pucci jos pasitarnavo kaip tradicinių ornamentų detalės, prisiūtos prie jau gatavų drabužių.
Alexandro McQueeno (Aleksandro Makvyno) kolekcijos pristatyme žavingos paskenduolės su mirtinai išbalusiais veidais vaikščiojo po podiumą su sudraskytomis išblukusiomis suknelėmis ir atrodė lyg vaiduokliai, pakilę nuo jūros dugno. O Lanvino (Lanvino) ir Jeremio Scotto (Džeremio Skoto) merginos priminė povandeninės karalystės gyventojas.
Marjano Pejoski (Marjano Pejoski) kolekcijoje atsirado lengvabūdiškas sijonėlis, kuris siūbuoja į taktą su kiekvienu žingsniu. Toks drabužis tiks ir pasivaikščiojimams kurortinio miestelio pajūriu, ir lengvai pakeis pompastiškas undinių sukneles, kurias reikėtų pataupyti iškilmingesnėms progoms.
Vandens efektas – tai ne kas kita, o žaidimas su trimatiškumu. Gausybė audinių skiaučių ir raižinių, šleifai ir ilgos juostos suteikia drabužiams visiškai naujus tūrius. Neįprasta tai, kad savo lankstumo dėka šis tūris nuolat kinta. Todėl tokios detalės ir būdai iš karto patenka į specialiųjų efektų kategoriją.
