Taigi žmogus lietuvis – homo lituanicus – savo santykį su iškiliausiais politikais apibrėždavo ne per pasitikėjimo, autoriteto, veiklos, patikimumo perspektyvą, o visų pirma per emocinį santykį. Iš pradžių myliu–nemyliu, o jau po to patikimas ar nepatikimas, toks liaudies romanas su politikais. Gan paaugliškas.
Dabar, beje, išaugtas, nors ne iki galo. Tikrai ne iki galo ir recidyvų dar bus, kol bus gyva karta, prisiėmusi tą meilės-nemeilės naštą. Sakau ir sakiau, kad lietuviai – tai labiau genties nei tautos charakteristikoms pasiduodanti nacija (kalambūras), ir genčiai svarbu ne vado racionalumas, o galimybė su juo susisaistyti emociniais saitais, sutapti.
V.Adamkus šito reikalo nesuprato iki galo. Na ir kaip suprasi, kai tau sėkmingai pralaimint rinkimus, tavo reitingai apie septyniasdešimt nuošimčių. Ir štabui vadovauti rinkimams, turint prieš akis tokius sociologinius duomenis, tikra kebeknė. Racionalumas, kuriuo puikavosi V.Adamkus ir jo politinis sparnas, pasirodė nesąs rinkiminė vertybė.
R.Paksas čia irgi nesužaidė to žaidimo. Jis ne to svorio figūra, kaip V.Landsbergis ir abu buvę prezidentai. Meilė? Meilė pažadais neužkariaujama, neįgyjama. A.Paulauskas buvo mušamas, tad buvo priskirtas valdžios nuskriaustųjų kategorijai, ir būtent tas nuskriaudimas sąlygojo jo šuolį į politikos viršų.
A.Paulauską liautasi skriausti – ir ne tik rinkimai pralošti, jo partija skiedžiasi, anihiliuojasi. R.Paksas irgi turėjo priklausyti dusyk nusvilusio Fenikso stereotipui. Nudrėbtas virš Olimpo, jis buvo grąžintas į viršų. Tačiau A.Paulauskas ir R.Paksas nepateko į mylimų–nemylimų politikų gretą. Jie buvo nukentėję, o tai kelia ne meilę, o užuojautą.
Užuojautą nukentėjusiam „nuo valdžios”, o užuojautą liaudis supranta elementariai – še peilis į rankas, keršyk, mes pasižiūrėsime. Kadangi A.Paulauskas nesibraižė su peiliuku apie V.Landsbergio langus, tauta kiek nusivylė, atvirkščiai, pats A.Paulauskas pasistatė tvorą ir tuo visai susigriovė genties vado karjerą.
Jis tapo pažadėjusiu politiku, jo pralaimėjimus ir triumfinį sugrįžimą užgožė pažadai. R.Paksas nenusipelnė meilės-nemeilės, tiesiog visa rinkimų kampanija sąlygojo tai, kad vieniems jis su savo simbolika ir retorika įvarė siaubą, kitiems įspūdį, kad jaunas ir tiek pažadėjęs vadas turi daug ką nuveikti, tiesiog skleiste skleisti palaimą žemei ir žmonėms.
Tai nėra labai aiški kategorija, nes vadas, kuris prišaukia lietų ir atgena bizonų kaimenes, yra geras vadas, bet jeigu jis lietaus neprišaukia, ta pati gentis, kuri jį išrinko, jį ir suvalgo, be ypatingų skrupulų.
Meilės R. Paksui neatsirado. Susižavėjimas, baimė, viltis, nuostaba, – taip. Tačiau greta neatsirado nei „adamkiško” racionalumo, nei landsbergiškos asmenybiškos charizmos, nei brazauskiško tėviško patikimumo. Visos reklamos įvarė ką tik nori, tik ne meilę. R.Paksui reikia, be visų savybių, kurias jis įgijo reklamos kampanijos metu, kažkokio esminio bruožo, kuris galėtų jį simbolizuoti.
„Tikėjimo ir vilties Prezidentas”? „Vargšų Prezidentas”? „Prezidentas Darius ir Girėnas?” Teigiamas bruožas lieka tik vienas, „Prezidentas, Kuris Daug Pažadėjo”, bet jis toks ne vienintelis, be to, jei R.Paksas išties ištrauks iš biudžeto užkaborių niekdarių nuslėptus kokius du milijardus litų, kuriuos paskirs socialinei apsaugai, mokslui ir švietimui bei šimtui kitam „stingerių”, teks visiems pulti jam po kojomis, bet taip neįvyks. Tada jis taps „Prezidentu, Kuriam Trukdo Nenaudėliai”, bet tai niekam nėra gera išeitis, o jeigu jau mūsų kalbą tęsime – meilės irgi šitaip nenusipelnoma.
Savybių paieškos, štai kas turi būti R.Pakso rūpestis dabar. „Geras Prezidentas” – kam geras? Visoms socialinėms grupėms? Būdamas premjeras, kaip tik R.Paksas raižė biudžetus švietimui, mokslui, atėmė pensijas iš dirbančių pensininkų. Tai kam dabar jis bus geras? Saviems – tai tiesa, bet neužtenka tokių dalykų.
Taigi R.Paksas, išrinktasis Prezidentas, meilės objektu netapo, jis tapo lūkesčių objektu. Meilės objektas nėra kažkas, iš kurio tikimasi materialinio gėrio, meilė yra pati dėl savęs ir pati iš savęs. O jei jis pradės dalyti vieniems, išsities toks rankų miškas, kad į jį verčiau nė kojos nekelti, nei obuoliauti, nei riešutauti.