„Lietuvių kalbos mane išmokė tėvai, labiausiai stengėsi mama, jos dėka dabar laisvai ir kalbu, ir rašau lietuviškai. Būdama trejų metukų, jau mokėjau asmenuoti. Žinoma, nežinojau, ką reiškia būtasis kartinis ir dažninis laikai, bet juos mokėjau. Kai buvau vaikas, grįžus iš mokyklos, namuose kalbėdavome tik lietuviškai. Beje, pradėjusi lankyti vietinę mokyklą, nors ir viską supratau, bet angliškai kalbėti nenorėjau. Regis, antrame skyriuje (klasėje) prabilau“, - vaikystės prisiminimais dalijasi ponia Rima.
Moteris pasakoja, kad jai visada labai patiko skaityti ir lietuviškai, ir angliškai, nors dabar lietuviškai moteris jau neskaito, mat jai nepatinka, ilgi sudėtingi sakiniai. Pašnekovės mama mergaitei dažnai skaitydavo lietuviškas pasakas, eilėraščius. „Man buvo labai įdomus tas Meškiukas Rudnosiukas, skarota eglutė. Pati su malonumu skaitydavau tokias pasakas“, - prisimena R.Janulevičiūtė-Vydmantas.
Skaityti mergaitė išmoko vos būdama 2,5 metukų. Moteris pasakoja, kad jos mama visada labai norėjo, kad dukra gerai mokėtų ne tik lietuvių kalbą, bet ir rusų. Deja, moteris prisipažįsta, kad rusiškai kalbėti sekasi ne taip gerai, kaip lietuviškai.
„Iki šiol atsimenu, jog buvo tokių žmonių, kurie šaipydavosi iš manęs, kad mokausi ir moku kalbėti lietuviškai, net kai kurie tėvų draugai amerikiečiai klausdavo, kam man ji reikalinga? O aš labai džiaugiuosi, kad galiu laisvai kalbėti lietuviškai. Kalbos dėka sovietiniais laikais galėjau visur važinėti kartu su krepšinio komanda „Žalgiris“, - besišypsodama kalba R.Janulevičiūtė-Vydmantas.
20 metų dirbo CNN
Paklausus, kas paskatino studijuoti žurnalistiką, ponia Rima atsako, jog jau nuo vaikystės mėgo ne tik skaityti, bet ir rašyti.
„Būdama penkerių, parašiau savo pirmąjį kalėdinį rašinėlį lietuvių kalba į „Draugą“. Ko gero, nuo to pirmojo darbelio mano ateitis buvo nulemta. Dar lankydama gimnaziją bendradarbiavau ,,Chicago Tribune“, laimėjau įvairių stipendijų“, - pasakoja moteris.
Pabaigusi mokyklą, Rima norėjo studijuoti žurnalistiką, tačiau ją gąsdino brangus mokslas.
„Kai būdama 20 metų, sužinai, kad tavo mokslai kainuos 40 – 60 tūkstančių dolerių, pasidaro baisu. Nors nebuvo lengva, bet jei galėčiau atsukti laiką atgal, vėl daryčiau viską taip pat“, - švaria lietuvių kalba dėsto moteris. R.Janulevičiūtė-Vydmantas prasitaria, kad tik prieš kelis metus baigė mokėti pinigus už studijas. Baigusi mokslus Ilinojaus universitete, pašnekovė pradėjo siekti magistro laipsnio Misūrio universitete. Jau tada ji buvo pakviesta dirbti CNN.
Ten jauna mergina karjerą pradėjo „Headline News“, po metų perėjo į patį CNN, kur ėjo įvairias pareigas: vyriausios rašytojos, vyriausios redaktorės, vertėjos (sporto-krepšinio srityje), prodiuserės. CNN R.Janulevičiūtė-Vydmantas išdirbo 20 metų, kol AOL nupirko „Time-Warner“.
Tada daugelį darbuotojų atleido, bet mūsų pašnekovei buvo išmokėta alga dvejiems metams į priekį, tad galėjo netrumpai paatostogauti. „Vėliau kelis kartus prašė grįžti, bet tada dar nenorėjau. Grįžau tik laikinai, nors tai buvo sugrįžimas į labai draugišką kolektyvą, gerai žinomą vietą, ilgai nebedirbau. Paskutinį kartą duris užvėriau 2005 m. balandžio mėnesio pabaigoje“, - pasakoja moteris. Paklausus ar Rima karjeros moteris, ji tikina, kad darbas niekada nebuvo pirmoje eilėje. Jai svarbiausia, jog darbas, kurį darai, teiktų malonumo.
Lietuvoje turi daug draugų
„Pirmą kartą Lietuvoje buvau 1981 m. kartu su mama, tada neseniai buvo miręs mano tėvas. Jau labai seniai norėjau nuvažiuoti į Lietuvą, bet jis neleido to daryti nei mamai, nei man. Kai nuvažiavome į Lietuvą, pirmiausiai man nepatiko lauko tualetai - nebuvau to mačiusi ir prie to pripratusi. Pustuštės parduotuvės manęs neapstulbino, nes mama buvo nupasakojusi bendrą vaizdą, nors tada aš ja netikėjau“, - atvirai pasakoja ponia Rima. Pasiteiravus, ar dabar turi pas ką nuvažiuoti į Lietuvą, pašnekovė ima vardyti visą eilę vardų.
„Jeigu važiuoju į Lietuvą, dažniausiai apsistoju pas labai gerą draugę Jolantą. Beje, aš žiūriu lietuvišką serialą „Nekviesta meilė“ ir ten vaidinanti Inga Jankauskaitė labai panaši į mano draugę“, - pasakoja moteris. Pasakodama apie mėgiamą lietuvišką muziką, pašnekovė rodo asmeninę lietuviškos bei rusiškos muzikos kompaktinių diskų kolekciją.
„Man patinka „Aliukai“, Vytautas Kernagis, Ovidijus Vyšniauskas, Džordana Butkutė, Žilvinas Žvagulis, Edmundas Kučinskas. Rytį Ciciną gerbiu už jo neįtikėtinas koncertines programas, tikrą šou. Taip pat labai patiko grupės „Bavarija“ daina „Angelai“. Mėgstu ir rusišką muziką - Laimą Vaikulę, Alą Pugačiovą“, - kalbėdama apie mėgiamą muziką, ponia Rima užsimena, kad buvo ne viename šių muzikantų koncerte.
Tikisi dar grįžti į Bagdadą
2005 metais R.Janulevičiūtei-Vydmantas pradėjus eiti diplomatės pareigas, teko stažuotis Irake. Moteris prisipažįsta, kad apibūdinti Iraką ir ten įgytą patirtį labai sunku. Jos teigimu, kai esi ten, nori namo, kai esi namuose, nori atgal.
„Nesu šaltakraujė, bet Bagdade, kur žuvo žmonės, kur vieni kitus gaudė ir šaudė, buvau šalta kaip niekada. Stengiausi to nematyti. Visas tas laikas Bagdade man buvo kaip sapnas. Ši komandiruotė turėjo trukti metus, deja, susižeidžiau - šokinėjant iš malūnsparnio trūko meniskas ir po trejų mėnesių teko grįžti namo“, - prisimena lietuvė.
Moteris prasitaria, kad Bagdadas vis tik jai labai patiko, didžiulį įspūdį paliko draugiški irakiečiai, todėl ji tikisi ten pabuvoti dar kartą.
Dubline dirbo JAV ambasadoje
Prieš porą mėnesių R.Janulevičiūtė -Vydmantas baigė dvejus metus trukusią misiją JAV ambasadoje Airijoje.
„Dirbant JAV ambasadoje Airijoje, mano pagrindinis rūpestis buvo amerikiečių problemos - pamesti ar pavogti pasai, Amerikos piliečių mirtys Airijoje, deportacija, suėmimas, gimusio Amerikos piliečio užregistravimas. Tai buvo mano kasdieninis darbas. Nors kartais tekdavo pasėdėti ir prie vizų langelio“, - atvirauja ponia Rima.
Pašnekovė džiaugiasi Airijoje radusi gerų bičiulių lietuvių ir tikisi, kad grįžus į JAV jų draugystė nenutrūks.
Žavi jaunesnius vyrus
Prakalbus apie asmeninį gyvenimą, moters akys iškart sužibo. JAV jos laukia gyvenimo draugas Darius, su kuriuo kartu gyvena jau penkerius metus. R.Janulevičiūtė-Vydmantas prasitaria, kad visi jos vyrai buvo daug jaunesni, o dabartiniam draugui vos 30 metų. Nors amžiaus skirtumas nemažas, moteris tvirtina, kad dėl to visiškai nesivaržo.
Pirmoji jos santuoka truko tik pusmetį, kaip pati sako, jie nebuvo vienas kitam skirti. Už antrojo vyro, kuris buvo jaunesnis 17 metų, pašnekovė ištekėjo būdama 40-ies.
„Sigitą labai mylėjau ir jis tai gerai žinojo, tačiau jo žmonai, dar tada gyvenusiai Lietuvoje, laimėjus žalią kortą, mano mylimasis grįžo pas ją. Pasirodė įžūlu, kai po skyrybų jis norėjo pasisavinti mano turtą, nors pats nieko neturėjo. Vyras dirbo statybose, bet man jo materialinė padėtis nebuvo svarbi“, - atvirai pasakoja R.Janulevičiūtė -Vydmantas.
Moteris paaiškina, kad pasiliko buvusio vyro pavardę vien dėl to, kad amerikiečiams būtų paprasčiau ištarti. Paklausus ar nežada ištekėti trečią kartą, nusišypsojusi moteris neatmeta šios galimybės, tačiau patikina, kad nėra kur skubėti. Daug draugų visame pasaulyje turinti ponia Rima tikina, kad jų statusas ar užimamos pareigos jai neturi reikšmės:
„Amerikos žmonės malonūs, linksmi ir mėgstantys bendrauti. Man, kaip ir kitiems amerikiečiams, nesvarbu ką žmogus veikia, įžymus jis ar dirba visiškai paprastą darbą, jeigu jis įdomus – bendrauju. Amerikiečiai nesureikšmina žmonių, kurie užima aukštas pareigas. Mums tai nesvarbu. Lygiai taip pat galiu bendrauti ir draugauti su juodukais. Turiu gerą draugę juodaodę“, - kalba pašnekovė.
Lietuvoje gyventi negalėtų
„Žmonės sako, kad aš myliu Lietuvą, bet tiesa yra kiek kitokia – aš myliu Lietuvos idėją. Myliu tuos prisiminimus apie Lietuvą, kuriuos man pasakojo tėvai - kad Lietuva turi būti laisva, vienijanti ir apgaubianti savo žmones, kad Lietuva galėtų suteikti žmonėms visko, ko jiems reikia, deja, ji tokia nėra. Lietuva kol kas uždara“, - garsiai mąsto pašnekovė. Savęs gyvenančios Lietuvoje ponia Rima neįsivaizduoja.
„Esu pripratusi prie patogumų, prie finansinės laisvės. Ten, manau, man būtų sunku“, - atvirai kalba R.Janulevičiūtė -Vydmantas.
„Esu amerikietė ir niekada neatsisakysiu Amerikos pilietybės. Kalbant dėl dvigubos pilietybės, pritariu, kad Lietuvos emigrantai galėtų turėti jas dvi. Nors turiu galimybę turėti Lietuvos pilietybę, kol kas jos neturiu. Jeigu turėčiau, negalėčiau dirbti Amerikos diplomate, o aš turiu planų padirbėti Lietuvoje“, - apie planus susijusius su tėviške užsimena moteris.