Turisto pozicija
Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi prieš dvejus metus, todėl kelionė namo šiais metais man atrodė būtina. Juolab, kad norėjosi savo paties akimis pamatyti, kaip dabar atrodo ta Lietuva, į kurią daugelis šiandieną esame skatinami sugrįžti, ir į kurią neva jau „masiškai“ grįžta kažkada iš jos emigravę.
Stengdamasis susidaryti kuo objektyvesnę nuomonę, prieš išvažiuodamas nusprendžiau užsiimti bešališką turisto poziciją. Sako, nedėk daug vilčių ir nebus kuo nusivilti. Taip ir aš. Nusprendžiau nieko per daug neklausyti ir nesusidaryti jokios išankstinės nuomonės tam, kad nekiltų pagunda subjektyviai kritikuoti. Todėl pats sau nusprenžiau apsimesti turistu, dviem savaitėm važiuojančiu pasižvalgyti po Lietuvą. Maniau, būsiu kaip švarus popieriaus lapas, kuris savaime prisipildys Lietuvoje patirtais įspūdžiais.
Pirmoji pamoka: atleiskite, mums už tai arbatpinigių nemoka
Vilniaus oro uoste mane pasitikęs draugas taikliai paklausė, ar po kelionės nenorėčiau užkąsti. O kas gali būti geriau už porciją didžkukulių saulėtą vasaros dieną lauko kavinėje Vilniaus centre po ilgos kelionės? Netrukus jau sėdejome prie restorano „Čili kaimas“ staliuko Vokiečių gatvėje, šalia Rotušės aikštės. Žmonių buvo nedaug, o ir tie patys, atrodė, niekur neskubėjo. Mes taip pat neskubėdami, besišnekučiuodami laukėmė padavėjos.
Maždaug po pusvalandžio, surūkius po keturias cigaretes, ėmėme nerimauti dėl savo išvaizdos, mat padavėja sąmoningai mūsų vengė, vis apsimesdama, kad mūsų nepastebi. Galiausiai ją prisikvietus ėmėme abejoti, ar tikrai verta ką nors užsisakinėti. Jos veido išraiška akivaizdžiai bylojo, kad išdrįsus ką nors užsisakyti, mums geruoju nesibaigs.
Paprašėme meniu, kurį gana greitai atidėjome į šalį, supratę, jog padavėja prie mūsų turbūt niekada nebegrįš. Maždaug dar po pusvalandžio, aktyviai mojuodamas rankomis ir visaip kitaip besiskeryčiodamas mano draugas sugebėjo atkreipti piktosios padavėjos dėmesį. Supratęs, kad užsisakinėti maisto neverta, nes jo nesulauksime, jis mandagiai paklausė, ar virtuvės darbuotojai negalėtų pašildyti vaikišką mišinuką jo dviejų metų sūnui, kuris muistėsi čia pat šalia stovinčiame vaikiškame vežimėlyje.
Netrukus grįžusi padavėja tokiu pačiu perkreiptu veidu pasakė, kad virėjai yra labai užsiėmę ir vaikiško maistelio nešildys. Supratome, kad daugiau tikėtis nėra ko, todėl pakilome nuo stalo tikrąją ta žodžio prasme nieko nekandę. Nueinant paklausiau padavėjos, kodėl ji tokia pikta, kodėl negalėtų būti malonesnė klientams, o ji atsakė: „Aš dirbu už minimumą, tai kaip galiu šypsotis? Man už šypseną niekas arbatpinigių nemoka“. Nueidamas stebėjausi, kaip išmintingai ir kiek daug buvo pasakyta viename piktos padavėjos sakinyje.
Antroji pamoka: neuždavinėk kvailų klausimų
Taip po truputėlį Lietuvoje mokiausi čionykščių elgesio taisyklių, kultūros ir lietuviškumo pamokų. Apsipratęs su aptarnavimo sferos darbuotojais perkreiptais piktais veidais ir šiaip ne taip nugalėjęs sąžinės graužimą dėl to, kad už šypsenas jiems niekas nemoka arbatpinigių, buvau pamokytas dar vieno dalyko: neuždavinėti kvailų klausimų.
Aplankęs gimines Šiauliuose, autobusu vykau atgal į Vilnių. Buvau maloniai nustebintas didelio, gražaus, dviaukščio, transporto įmonei „Toks“ priklausančio autobuso. Net neabejojau, kad tokiame autobuse, važiuojančiame iki Vilniaus keturias valandas, veiks ir tualetas. Tačiau klydau. Po pusvalandžio kelionės, priėjus prie vairuotojo padėjėjo ir paklausus, ar veikia tualetas, gavau tokį atsakymą: „Tu ką? Neuždavinėk kvailų klausimų. Tu gal mažas vaikas? Juokauji, ar ką? Nepradėsim gi dabar žaisti šitų vaikiškų žaidimų! Pusę valandos stovėjai prie autobuso Šiauliuose, kodėl tada nenuėjai? Dabar laikyk dar dvi valandas iki Panevėžio“
Supratau, kad kvailų (niekaip nesuprantu, kodėl mano klausimas jam pasirodė kvailas) klausimų Lietuvoje uždavinėti neverta. O tam, kad šito nepamirščiau, teko su ašaromis akyse dvi valandas „laikyti“ iki Panevėžio... Išlipus Panevėžyje į autobuso pusę negalėjau nė pasižiūrėti. Kelionę iki Vilniaus teko baigti „mikriuku“.
Trečioji pamoka: nenuklyskite toli nuo didmiesčių
Jei Amerikoje gyvenate Niujorke, Bostone, Čikagoje, Los Andžele ar kitame dideliame mieste, Lietuvoje venkite nuklysti nuo didmiesčių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) daugiau kaip 15 km. Nors ir susidaro įspūdis, kad laisvoji rinka pasitarnavo sparčiai Lietuvos modernizacijai, deja, šis įspūdis apgaulingas. Belankant gimines Anykščiuose, buvau nustebęs miestelio „progresu“: čia be „Maximos“ per paskutinius keletą metų išdygo net trys „Norfos“ – tikrai nemažas „pasiekimas“ maždaug vienuolika tūkstančių gyventojų turinčiam miestui. Vos ne kaip Aukštaitijos Vilnius? Visgi skirtumas yra.
Norėdamas įsigyti akinius, apsilankiau prekybos centre įsikūrusioje optikoje. Tačiau greitai supratau, kad akinių įsigyti nepavyks, mat tam reikalingas receptas, o akių gydytojas (panašiai, kaip senais Smetonos laikais) atvyksta į Anykščius iš Panevėžio tiktai vieną kartą per savaitę, trečiadieniais. O kadangi vasara – atostogų metas, o gydytojai irgi atostogauja, man buvo pasiūlyta užsirašyti į eilę po trijų svaičių.
Deja, šio pasiūlymo teko atsisakyti, o mintyse galvojau, įdomu, ar ištikus nelaimei ir skubiai prireikus gydytojo pagalbos, taip pat reiktų laukti atvykstant iš Panevėžio? O gal geriau kreiptis tiesiai į kunigą, kuris gyvena čia pat, Anykščiuose, ir, skirtingai nei gydytojai, į Angliją ar Airiją dar neemigravo?
Ketvirtoji pamoka: venkite televizoriaus
Jei nusprendėte Lietuvoje paatostogauti ir pailsėti, venkite televizoriaus. Kam gadinti atostogas? Dabar, prieš rinkimus, televizija knibždėte knibžda reportažų ir reportažėlių apie su politikais ir partijomis susijusius skandalus, skandalėlius, aferas ir machinacijas. Žiūrėk, vienas paėmė tiek kyšio, kitas paėmė dvigubai daugiau, kažkas gavo nemažą pavedimą iš Maskvos, kažkas gavo dar didesnį iš Lietuvos verslininkų, kažkurio politiko sodyba nelegaliai pastatyta ant ežero kranto, ar kažkieno pliaže, ant Baltijos jūros kranto ir t.t., ir t.t.
Prieš rinkimus visos partijos „dirbo“ net išsijuosusios, pildamos pamazgas vienos ant kitų. Būtų gražu, jei jos tiek pat energijos dėtų dirbdamos šalies ir jos žmonių gerovei. Stebint šias politines „šunų pjautynes“, nejučiom galvoje kyla klausimas: kas iš tikrųjų valdo valstybę? Kas atlieka darbą? Dar „nuostabiau“ atrodo optimistiška premjero G. Kirkilo pozicija. Į ekonomistų pastabas dėl didėjančios infliacijos (prognuozuojama, kad ji kils net iki 12%) ir mažėjančių investicijų Lietuvoje (šiais metais lyginant su praeitais jos sumažėjo 40%; daugelis užsienio investuotojų traukiasi iš Lietuvos dėl korupcijos, o lietuvių verslininkai investuoja ne Lietuvoje), 50% padidėjusių šildymo kainų bei nepakankamai didėjančių atlyginimų G. Kirkilas „įsistatęs kiaulės akis“ ir su nuostaba veide kartoja, kad Lietuvoje situacija yra gera, jokia krizė šaliai ir jos ekonomikai negresia, o ekonomistai, pasak jo, ne iš to galo skaičiuoja ir klaidina žmones. Tokie pasisakymai primena Rusijos krizės laikotarpį, kada tuometinė Lietuvos valdžia net apsiputojusi bandė įtikinti žmonės, kad Rusijos krizė Lietuvai jokios įtakos neturės. Tokių kalbų klausytis tūlam, keliom savaitėm į Lietuvą atvykusiam lietuviui, vargu, ar užtektų kantrybės.
Na, jei vis dėlto keletą vakarų iš eilės teko pažiūrėti žinias ir nuotaika subjuro, nenusiminkite. Kioskelyje nusipirkite vieną iš lietuviškų žurnalų. Nuotaika kaip mat pasitaisys. Iš žurnalų puslapių į jus žvelgs lietuviškos supermoterys, sugebančios valdyti įmones, daryti verslą, auginti vaikus ir tuo pat metu neprarasti figūros ir nuostabiai atrodyti, susispažinsite su šių metų Vienos pokylio dalyviais bei jų svečiais, paskaitysite interviu su nuostabiais lietuvių menininkais ir nesenstančiais muzikantais, važinėjančiais ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, susipažinsite su klestinčiais jaunais verslininkais ir t.t.
Kaipmat pakils nuotaika ir greitai suprasite, kad gyvenimas Lietuvoje yra puikus, kad tai – jaunų, nuostabių, perspektyvių žmonių šalis, kurioje sudarytos visos sąlygos klestėti darbščiai ir kūrybingai asmenybei. Tik, gink Dieve, grįžę namo nejunkite televizoriaus!
Penktoji pamoka: nebijokite atrodyti amerikietis
Sako, kur gyveni, toks ir tampi. Ne kartą per dvi savaites Lietuvoje iš vietinių teko išgirsti priekaištų, neva „suamerikonėjau“. Jei ir jums taip atsitiks, neapsigaukite. Tai nereiškia, kad lietuviai nemėgsta amerikiečių. Greičiau, atvirkščiai, amerikiečius jie mėgsta ir juos kopijuoja. Dvejus metus gyvenu Brukline, o, pasirodo, niekada nežinojau, kur jis yra. Bruklinas yra Šiauliuose! 2007 metais Šiauliuose atidarytas prekybos centras pavadinimu „Bruklinas“. Puiku. Kam važiuoti į Ameriką, jei Amerika atvažiuoja į Lietuvą?
Pasidomėjus sužinojau, kad „Bruklinas“ – tai ne šiaip dar vienas prekybos centras, o būsimasis pramogų ir verslo miestas, kur su laiku bus pastatytas viešbutis, verslo centras, nuomojami biurai ir t.t. Nuostabu. Vadinasi, į Šiaulius atvykę niujorkiečiai turėtų jaustis kaip namie. Neabejoju, kad ir būsimo pramogų centro siūlomos pramogos greitai pralenks ir Disneilendą ir Hershees bei Six Flags Amerikos pramogų parkus.
Susidaro įspūdis, kad lietuvių tauta yra laiminga. Čia, Lietuvoje, Europos Sąjungos provincijoje, žmonės, turėdami dvigubai daugiau oficialių išeiginių dienų nei amerikiečiai, gyvena neskubėdami, atostogų ritmu, ir, turėdami daug laisvo laiko, leidžia jį prekybos centruose ir pramogų parkuose, jokio vargo nematydami….Tai gal teisus buvo G. Kirkilas? Jokios krizės Lietuvai negresia?
Šeštoji pamoka: naudokite iPod’ą
Keisčiausia buvo vaikščioti Vilniaus gatvėmis. Vilnius jau nebepanašus į save, bet veikiau primena amerikietišką vestuvių tortą su plastmasinėmis dekoracijomis. Per porą metų iš niekur (tikrąją šia žodžio prasme) išaugę Valdovų rūmai – viena iš jų. O kur dar „išlaižytas“ Senamiestis, nutinkuotos bažnyčios ir neva „autentiškos“ plastmasinės stogų čerpės ar langų rėmai. Nepaisant UNESCO „apsaugos“, daugelis Senamiesčio stogų „puošiasi“ dvidešimt pirmojo amžiaus stoglangiais, o naujesni pastatai – net ir reklaminiais skydais. O kur dar nauji viešbučiai, pastatyti dabar jau nebeegzistuojančių parkų ir žalių zonų vietose. Ne Vilnius, bet turistų rojus.
Tačiau labiausiai mane nustebino tyla. Tokios tylos Lietuvos sostinėje niekada nesu patyręs. Nors galima būtų ginčytis, neva vasara – atostogų metas ir daugelis yra išvažiavę atostogauti (turbūt į Turkiją, Egiptą, Kroatiją, Prancūziją ar Ispaniją), aš, gimęs ir beveik visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, tuo patikėti negalėjau. Neatsimenu, kada taip buvo, kad Vokiečių gatvė, pačių vilniečių praminta „Brodvėjumi“, penktadienį, dešimtą vakaro būtų visiškai tuščia. Vilniuje akivaizdžiai jaučiasi sumažėjęs gyventojų skaičius (nepatikslintais duomenimis, per paskutinius 12 metų gyventojų skaičius Vilniuje sumažėjo beveik 40 tūkstančių).
Susidarė įspūdis, kad dabartiniai „vilniečiai“ tai – 17-19 metų jaunimas, iš rajonų atvažiavęs į sostinę studijuoti. Kol ši tendencija nėra joks naujas fenomenas, ir toks procesas yra visiškai normalus, visgi akis pasigedo pagrindinės darbo jėgos: jaunų, 25–40 metų žmonių. Jei vaikščiojant tyliomis, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis jums pasidarytų nejauku (kaip tai atsitiko man), siūlau pasinaudoti ausinuku arba iPod’u, ir, besiklausant trankios muzikos, lengviau įsivaizduoti, jog vaikščiojate tikrosios sostinės gatvėmis.
Paskutinioji pamoka – būkite optimistai
Vis dėlto nedera nusivilti. Jei jau nusprendėte grįžti ir gyventi Lietuvoje, būkite optimistai! Na ir kas, kad Vilniuje sumažėjo žmonių, juk kitais metais Vilnius – Europos kultūros sostinė! Turbūt Vilniuje lankysis daug turistų, kurie ir užpildys miesto gatves, o jei ne, tai jas užpildys patys įvairių kultūrinių programų dalyviai. Na ir kas, kad lietuvių meninkai nėra pakankamai vertinami. Kam jų reikia? Geriau susipažinkite su pasaulio menu. Netrukus Vilniuje puikuosis Guggenheimo muziejus. Na ir kas, kad valdžia tarpusavyje pjaunasi ir niekas nesirūpina valstybe, užtai smagu. Nemokamas cirkas.
Tokiomis pramogomis susigundė net pats Lietuvos pramogų verslo „krikštatėvis“ A. Valinskas, įkurdamas naują partiją bei pasiimdamas į kompaniją tuntą dainininkų, „rokenrolistų“ ir humoristų. (V.Leninas yra pasakęs: „Valstybę gali valdyti bet kas“). Tai kas, kad padavėjos vaikšto perkreiptais veidais, autobusuose neveikia tualetai, šalyje mažėja darbo jėga, emigruoja vis daugiau specialistų, didėja infliacija, nepakankamai auga atlyginimai, vis dar egzistuoja korupcija ir t.t. Niekis! „Always look at the bright side of life!“. Juk praėjo tiktai septyniolika metų. Alus Lietuvoje, atrodo, nepabrango, o gerokai įkaušus, gyvenimas atrodo ne toks jau ir blogas. Turėkite vilties ir, duok Dieve, jums kantrybės.