Įspūdingos patirties įgijusi lietuvė sako, kad jai, ko gero, tinka patarlė, kad savame krašte pranašu nebūsi. „Geriau būti svetima svetimame krašte, nei savame“, – tarsteli Rūta. Visgi Kolumbijos universiteto (JAV) diplomą turinti ir su įvairiomis užsienio bei tarptautinėmis organizacijomis bendradarbiavusi pašnekovė nepraranda vilties kada nors dirbti Lietuvai. Tik nežino ar savo šalyje ji bus pripažįstama kaip savo srities ekspertė. Tačiau sako jaučianti norą išreikšti pilietiškumą savo šaliai, duoti jai kažką naudingo.
Ji sako, kad kartais Lietuva jai primena Rytų Timorą – abi šalys kupinos gandų. Visgi pasakojimai apie Lietuvą, kaip pavyzdį, dažnai praverčia demokratijos siekiančiuose kraštuose ir veikai motyvuojančiai. Rūta sako, kad Lietuvos problemos nėra unikalios, bet sprendimo būdai galėtų būti unikalūs. „Lietuvai tiesiog reikia gero verslo plano“, – sako Jungtinių Tautų savanorė.
- Kiek laiko jau negyveni Lietuvoje?
- Pirmą kartą išvažiavau 1995-aisiais, vieneriems metams, o po to išvykau 1999 metais ir į Lietuvą nuo to laiko grįžtu tik trumpam.
- Kaip per tą laiką keičiasi tavo santykis su Lietuva, ji tolsta tolsta nuo tavęs ar nejauti jokio atotrūkio?
- Nesijaučiu atitolusi. Nors visus stebina, kad vis dar be akcento kalbu lietuviškai, nes lietuviškai kalbu labai retai, mamai neskambinu net mėnesiais. Lietuva netolsta, nes tai man nėra vieta, Lietuva man yra žmonės. Lietuva man yra mano pasas, mano kalba, mano išsilavinimas, svarbu ir tai, kad mes, lietuviai, esame katalikai. Kartą man yra pasakę, kad jei nežinotų, jog aš esu iš Rytų Europos, galvotų, kad aš jį „kabinu“. Mat mes bendraudami visad žiūrime į akis, žinoma, jei mums įdomu.
Pirmą kartą pasijaučiau europiete, o ne tiesiog lietuve, kai manęs Amerikoje paklausė: „Tai kaip ten pas jus Europoje?“ Tada buvo 1999 metai, mes dar nebuvo Europos Sąjungoje, bet buvo visai smagu išgirsti būtent tokį klausimą. Gyvendama JAV pasijaučiau labai laiminga, kad teko gyventi Tarybų Sąjungoje, nes turiu neįkainuojamos patirties. Jiems labai stipriai buvo įaugę į kraują ir net 1999 metais dėstytai per paskaitas sumaišydavo: „Soviet Union, oh sorry, Russia.“ Per paskaitas, seminarus jie visad laukdavo ką pasakys gyvas egzempliorius, žmogus gyvenęs TSRS, t.y. aš.
Kai išvykau į Daniją 1995 metais, vyko stiprus vertybių lūžis. Ten visiškai normalu į namus atsivesti draugą ir mamos žino apie tai, kad dukros su tais draugais miega, tai laikoma visiškai normaliu dalyku. O man tik sukosi galvoje: Vaje, kaip galima būti tokiems bedieviams... (juokiasi – aut past.). Mane buvimas Danijoje pakeitė ne tik asmeniškai, bet ir akademiškai, nes grįžusi į mokslus Lietuvoje nebebijojau pakėlusi ranką pasakyti: dėstytojau, aš nesutinku. 1996 metais tai buvo visai neįprasta. Dėl to turėjau nemažai konfliktų su dėstytojais. Todėl nutariau, kad jei yra galimybė išvažiuoti, ja ir pasinaudosiu.
- Prieš interviu internete šiek tiek ieškojau medžiagos apie tave. Tavo CV atrodo tikrai įspūdingai. Tai kryptingas ėjimas, didelių pastangų vaisius ar tiesiog sėkmė, atsiradimas reikiamu metu reikiamoje vietoje?
- Didelių pastangų nebuvo, tiesiog laikau save laimės kūdikiu. Visų pirma, pasisekė dėl to, kad gimiau Tarybų Sąjungoje. O kai ji sugriuvo, buvau to amžiaus, kai galėjau rinktis, o Lietuva kaip tik buvo šalis, kuriai buvo skiriami įvairūs fondai. Ta parama, buvo skiriama vien dėl to, kad buvome buvę Tarybų Sąjungoje. Esu iš tos kartos, kuri, drąsiai sakau, pasipelnė iš to.
Pavyzdžiui, aš pasinaudojau galimybe mokytis Amerikoje, man padėjo JAV vyriausybė, skirdama stipendiją. Sąlygos buvo tik tokios, kad negaliu rinktis universiteto, kuriame studijuosiu ir kad turiu grįžti po 2 metų. Man tai idealiai tiko. Laimėjau stipendiją, nes rinkausi tuo metu labai nepopuliarią profesiją – tarptautinius santykius su potekste į „public diplomacy“. Lietuvoje buvau žurnalistė ir studijavau politologiją. Mano baigiamasis rašto darbas vadinosi „Informacijos politika vyriausybėje“, apsigyniau jį labai sunkiai, nes buvo nelabai aišku, ar tai žurnalistinis, ar politologinis darbas. Tad natūraliai pasirinkau Amerikoje studijuoti tarptautinius santykius su jau minėta pakraipa, kuri iš esmės reiškia viešuosius ryšius tarp valstybių. Tai patiko Kolumbijos universiteto dekanui bei prodekanui ir jie mane pasirinko. Laikau tai savo didžiausia sėkme, o toliau jau tik reikėjo naudotis galimybėmis.
Amerika, ypač Niujorkas, Rytų pakrantė yra galimybių vieta. Tavęs neklausia iš kur esi ir kiek tau metų, o klausia: „What can you do?“ Jei moki save parduoti per kelias minutes, o tai nėra sunku, kai pasakai – žurnalistika, Tarybų Sąjunga ir politika, tai lengvai gali užmegzti reikalingas pažintis ir eiti į priekį. Buvau paskutinė praktikantė JAV Valstybės departamento Tarptautinės informacijos politikos programoje. Grubiai tariant, dirbau propagandinėje JAV agentūroje – patirtis tiesiog fantastiška.
Mano CV visgi dažnai užkliūva darbdaviams, kaip kažkas pajuokavo - trumpo gyvenimo ilga istorija. Mano darbdaviai labai trumpalaikiai. Ilgiausiai esu išbuvusi pusantrų metų Liberijoje ir dabartinėje misijoje Rytų Timore jau esu beveik dvejus metus. Amerikoje dėl to nelabai kam kiltų klausimų, bet Europoje visada klausia: „Ar išmetė iš darbo? Ar kontrakto nepratęsė?“ Sunku išaiškinti, kad buvai pasamdyta tik vienam projektui, o ne ilgalaikiam darbui.
Jungtinėse Tautose manęs klausia, kodėl aš taip dažnai keičiu šalį, o juk nėra korektiška aiškinti, kad kol dar jauna, kol neturiu vaikų noriu pamatyti kuo daugiau, sukaupti skirtingos patirties. Man karjera nėra svarbi, nors Lietuvoje mane ir laikydavo karjeriste, bet aš tiesiog imli, norinti sužinoti daugiau. Žinoma, amžius ir lietuviški stereotipai daro savo: šeima, mašina, sąskaita banke. Stabilumas. Bet kol kas jis man skamba nuobodžiai. Aš galiu turėti šeimą, bet, matyt, tai nebus kažkas tokio, kaip įprasta Lietuvoje. Nebus darbo nuo 8 iki 17 valandos ir atostogų pas mamą kaime.
Kai pradėjau keliauti, pamačiau, kiek yra skirtingų kultūrų, skirtingo supratimo apie pasaulį. Todėl aš pripažįstu gėjų teises, suvokiu, kad „juočkiai“ nėra „juočkiai“, kad galbūt Rusija ir yra agresija, bet čia veikia įvairių šalių interesai ir ne visad Rusija yra pati kalčiausia.
Grįžtant prie atsakymo į klausimą, galiu pasakyti, kad buvau teisingose vietose teisingu laiku, o tada jau reikėjo imti gyvenimo teikiamas galimybes.
- Kaip manai, ar Lietuvos kontekste tavo patirtis ypatinga?
- Tikrai nelaikau savęs ypatinga. Tiesiog pasinaudojau galimybėmis. Nemanau, kad esu ypatinga, nes visai neseniai kalbėjausi su keliais Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais, sužinojau, kad Lietuva įsijungia į tarptautinius projektus, kur mūsų žmonės irgi gauna patirties. Vienas tokių projektų yra Afganistane, Goro provincijoje. Manęs klausė, ar aš nenorėčiau ten važiuoti. Unikalumas tas, kad turiu patirties tokiuose dalykuose, bet kita vertus, tai nėra unikalu, nes tai yra ir kitiems prieinama. Nesu žinomos šeimos žmogus ar sulaukusi kokio išskirtinio dėmesio. Atvirkščiai, man nuolat reikia įrodinėti, kad esu blondinė su smegenimis. Tiesa, kolekcionuoju anekdotus apie blondines (juokiasi – aut.past.).
Pati iš savęs pasišaipau, kai manęs paklausia, ką aš galvoju, sakau, kad man negalima galvoti, nes esu blondinė. Geras pretekstas, kai nenoriu sakyti savo nuomonės.
- Jau nemažai metų gyveni svetur, bet ar tau limpa emigrantės etiketė?
- Ne, nes aš nuolat čia grįžtu. Aš vis dar registruota Šeškinėje, Vilniuje.
Bet juk daugelis emigrantų vis dar registruoti Lietuvoje. Ir daugelis jų grįžta į Lietuvą po kelis kartus per metus.
Žodis emigrantas kažkaip įgavo tą reikšmę, jog tai žmogus važiuojantis užsidirbti ir siųsti pinigus į Lietuvą. Taip pat jiems svarbi dviguba pilietybė. O man tas dvigubos pilietybės įstatymas visiškai neaktualus. Aš apie tai net nepagalvojau, nors ieškant darbo tai ir suteikia daugiau galimybių. Bet aš niekad negalvojau dirbti svetimai vyriausybei ar svetimoje nacionalinėje agentūroje. Mane traukia tos tarptautinės organizacijos, kur pilietybė, šiuo atveju Lietuvos, man nepadeda, bet ir nemaišo. O aš didžiuojuosi būdama lietuve. Labai dažnai tenka išgirsti frazę: „Tu esi pirma lietuvė, kurią esu sutikęs.“ Jungtinėse Tautose mūsų yra labai nedaug, o tie, kurie jose dirba, daugiausia yra užsienio lietuviai, lietuviai gimę ne Lietuvoje.
Aš dažnai grįžtu į Lietuvą. Tai pirmas kartais, kai grįžau po beveik dviejų metų. Šiaip grįžtu kartą per metus. Turiu nuolatinį ryšį su Lietuva. Pasakysiu tą patį, ką jau sakiau – į Lietuvą atvažiuoju pamatyti šeimos ir draugų, nes man tai nėra vieta, Lietuva – žmonės. Ji graži, geroje vietoje, bet po Tailando, Balio, mūsų pajūris... mielas (šypsosi – aut. past.). Buvau ir dabar prie Baltijos, bet buvo labai šalta, o vakarais gerti ir eiti į barus man neįdomu, dabar laisvalaikį mėgstu leisti kitaip – nardyti, laipioti po kalnus ir pan. Lietuva tokia rami. Esam su draugais kalbėję, kad Lietuva būtų nuostabus miegamasis. Būdama Lietuvoje per kelias savaites buvau Amsterdame, Rygoje ir Kijeve, tai mane čia žavi, nes nereikia jokių vizų, jokių skiepų ir viskas taip arti, nusiperki lėktuvo bilietą ir skrendi.
Nemanau, kad esu emigrantė. Neįgavau to akcento. Nelimpa prie manęs. Ir aš mielai kalbu rusiškai.
- Sakai, kad neretai būni žmonėms pirma sutikta lietuvė. Tai tarsi gauni misiją reprezentuoti Lietuvą?
- Aš apie tai pamirštu. Mat Jungtinės Tautos yra tokia organizacija, kur tautybė labai retai yra akcentuojama. Paklausia, iš kur esi ir dažniausiai sako: „O aš galvojau, tu olandė ar dar kažkas.“ Žmogus Jungtinėse Tautose vertinamas kaip specialistas ir tautybė nėra svarbi. Ir dažnai man net tenka sakyti, kad išoriškai esu tikra lietuvė, bet mąstysena mano ne visai lietuviška, nes aš mielai kalbu rusiškai ir jeigu reikia, ginu abi puses – tiek Rusijos, tiek kitos šalies. Tie, kas kažką žino apie Baltijos šalis, dažniausiai sako, kad esu iš Lietuvos, nes latviai ir estai labai nenoriai kalba rusiškai.
Tiek Liberijoje, tiek Rytų Timore vietiniams išaiškinti, kas yra ta Lietuva yra labai sunku. Bet kartais tai labai naudinga. Abiejose šalyse dirbau su rinkimais. Visad klausdavau, ar jie žino Lietuvą, atsakymas būdavo neigiamas. Sakydavau, kad galiu tai suprasti, nes prieš aštuoniolika metų mūsų net žemėlapyje nebuvo, buvome okupuoti taip, kaip jūs, pas mus irgi gatvėse buvo tankai. O štai dabar stoviu prieš jus, mes esame Europos Sąjungos nariai, NATO nariai. Ir pasiekėme to eidami balsuoti, eidami į rinkimus. Mano tėvai padarė man tai, ką jūs eidami balsuoti galite padaryti dabar savo vaikams.
Mano asmeninė patirtis labai praverčia. Aš žinau, ką reiškia ginkluoti žmonės gatvėse, žinau, ką reiškia, kai šeimos nariai ištremti į Sibirą ir pan.
Labai mėgdavau klausytis senelių, kol jie būdavo gyvi, kaip jie išgyveno du karus, kaip lygindavo rusus su vokiečiais. Ta tokia tolerancija kariniam pasakojimui, taip ramiai apie tai šnekėdavo. Gal tai buvo mano pradžia. Jie taip ramiai pasakodavo – vieni atėjo - pamaitinom, kiti atėjo – pamaitinom, tie mums paliko sidabrinių šaukštų, o tie pavogė mūsų karvę. Seniau man visa tai atrodė labai neteisinga ir baisu. Bet dabar jau žiūriu kitaip, nes ten, kur dirbu, kiekviena šeima turi savo istorijas.
Mano misijos prasidėjo po stiprių asmeninių išgyvenimų ir man reikėjo užsimiršti. Ir tai padėjo. Pamatai vaiką skuduruose, kuris visai nieko neturi, bet žiūri į tave ir šypsosi akimis. Rodžiau nuotraukas darytas Liberijoje europiečiams, jie klausė, kodėl tie afrikiečiai tokie laimingi, juk jie nieko neturi. O juk tie afrikiečiai, kurie imigravę į Europą, tokie užguiti, nelaimingi, jų veido išraiška jau visai kita, o savo šalyse jie būna laimingi žmonės. Kaip aš galiu savęs gailėtis, kai matau tą skurdą, primityvumą ir jie vis tiek patenkinti? Gavau supratimą, kad mano problemos yra absoliučiai nieko vertos.
Stebėdama Olimpiados uždarymą susirašinėjau žinutėmis su draugu: „Štai milijonas į orą išlėkė, štai dar vienas, o kiek vaikų būtų gavę išsilavinimą už šituos pinigus.“ Aš nemėgstu fejerverkų, nes tai visiškai tuščias pinigų leidimas. Liberijoje jie net buvo uždrausti, nes primena šaudymą.
- Žmogui išgirdusiam Liberijos ir Rytų Timoro pavadinimus, abi šios šalys skamba vienodai egzotiškai. Bet, ko gero, jos yra labai skirtingos?
- Taip. Dėl to aš jas ir pasirinkau, kad galėčiau palyginti. Nors kai pasiūlė važiuoti į Liberiją, teko atsiversti žemėlapį ir susirasti, kur ji yra. Važiavau „daryti taikos“, keisti pasaulį, nepasiėmiau jokių gražių rūbų, juk džiunglėse man jų neprireiks, kam aš ten be reikalo provokuosiu žmones. Tačiau Liberija turi labai glaudų ryšį su Amerika, ten tokių madų pamačiau, o liberietės moterys labai labai gražios. Ir tie jų tradiciniai kostiumai tokie margi, tos kepurės ant galvos, kurias mes satelitais vadindavome... Jos visos gimusios būti manekenėmis, krepšys ant galvos, vaikas ant nugaros, o eina kaip karalienės. Liberijoje labai išlikęs tas savigarbos jausmas, kurio nėra kitose Afrikos šalyse.
O Rytų Timoru labai nusivyliau, nes tai yra Portugalijos kolonija ir tikėjausi daug daugiau civilizacijos. Bet supratau, koks tai izoliuotas kraštas ir izoliuotas pačių Jungtinių Tautų. Ta šalis verda interesų katile, nes turi naftos. Liberija turi deimantų ir aukso ir tai įplieskė karo pradžią, bet dabar tiems turtams yra paskelbtas embargo. O Timoras yra vienintelė besivystanti šalis, kurią aš žinau, turinti teigiamą biudžetą, o žmonės skursta. Ir ne todėl, kad jie neturi maisto, bet tiesiog nėra strategijos, nėra politikos, paaiškinančios žmonėms, ką jie gali valgyti. Kita vertus, vyriausybė, tuos pinigus gautus už naftą naudoja visai kitiems tikslams. Skirtumas dar ir tas, kad Liberija – Afrikoje, Rytų Timoras – Azijoje, pirmoji – nekolonizuota, antroji – kolonizuota. Liberijoje labai lengvai susikalbėdavau angliškai, Timore – ne.
Afrikiečiai labai atviri, o timoriečiai labai rezervuoti, šalti, uždari. Liberija mane išmokė atsisakyti perfekcionizmo: rinkimai vis tiek įvyks, gal nedideli, blogiausiu atveju padarysim viską paskutinę naktį. O Timore gavau tolerancijos pamoką, tolerancijos jų kultūrai. Balso prieš juos nepakelsi ir jie to nesupras. Esu buvusi kvailoje situacijoje. Tikrinau juos, atvažiavusi į vieną vietą uždavinėjau klausimus, o jie man nieko nesako, tik šypsosi. Pasiutau. Kuo labiau pykau, tuo jiems buvo juokingiau. Vertėja pasivedė mane į šoną ir paaiškino, kad tai jų kultūra. Timoriečiai slepiasi po šypsena. Ir dar, timoriečiai labai kerštingi.