Net tradicinės partijos – socdemai, konservatoriai ir liberalcentristai nesugebėjo paskelbti savo žinios. Gal būt tokį išorinį pasyvumą nulėmė naujai įvesti agitacijos apribojimai ar politinių laidų Lietuvos televizijose nebuvimas? Atrodo, kad partijos šį kartą metėsi į tiesioginio bendravimo su rinkėjais verpetus – rengė įvairius susitikimus ar diskusijas, o tuos rinkėjus, kurie neturi noro eiti į nušiurusius provincijos kultūros namus tamsėjančiais rudens vakarais, bandė pasiekti internetu.
Tiesa, R.Pakso kompanijos kampanija ir šį kartą išsiskyrė. Išsiskyrė nuoseklumu ir planavimu. Ja eilinį kartą buvo orientuojamasi į rinkėją, kuris jaučiasi nuskriaustas valdžios, mano “kad visi yra vagys” ir siekia “juos pamokyti”. R.Paksas labai kryptingai plėtojo aukos mitą ir eilinį kartą balansavo ant teisėtumo ribos. Beprotiškai keista, tačiau mūsų rinkimų organizatoriai eilinį kartą pražiopsojo visas R.Pakso provokacijas. Lieka tik konstatuoti, kad jas kuria daug galvotesni žmonės nei VRK šulai…
Kalbu apie vieną savaitę prieš rinkimus per LNK parodytą filmą “Pilotas”. Būtent jis tapo R.Pakso kampanijos vinimi. Ir svarbiausias faktorius čia yra laikas, kada filmas parodytas. Šia išties subtilia politine komunikacija buvo siekiama paveikti rinkėjų emocijas. Būtent todėl filme Darius daug gražesnis, lieknesnis, raiškiau ir natūraliau kalbantis nei Rolandas, būtent todėl jo žmona daug labiau panaši į šalies kinematografo sukurtą lietuviškos moters tipą – supratinga, išmintinga, subtili ir daug gilesnė nei Laima. Ir būtent todėl R.Pakso priešai pavaizduoti taip karikatūriškai, kaip sovietinė propaganda vaizdavo plėšrius imperialistus – riebius ir ištvirkusius.
Nesinori leistis į R.Pakso skatinamas “sąmokslo teorijas”, bet vis vien norėtųsi žinoti, kiek LNK televizija gavo už šio filmo transliaciją. O gal čia reikėtų prisiminti net neprašytus paneigti vieno oligarcho žodžius, kad šią televiziją valdo koncernas, kurio vadovas “bendradarbiavo su KGB”?…
Programos - partijos rimtumo rodiklis
Konstatavus rinkimų kampanijos blankumą, klausimas “už ką balsuoti” lieka aktualus. Rinkimų dieną bandant priimti racionalų sprendimą reikėtų vertinti ne tik kampaniją, bet ir kitus faktorius. Būtent: partijų programas, partijų sąrašus ir nuveiktus darbus. Blogiausia, kad toks bandymas atsisakyti “balsavimo širdimi” dar labiau apsunkina pasirinkimą.
Tarkime, galima konstatuoti, kad vadinamosios tradicinės partijos sukūrė daugiau ar mažiau nuoseklias ir rimtas programas. Nereikia būti naiviam ir tikėtis, kad partijos realizuos jas. Programų skaitymas leidžia įvertinti, ar partija turi pakankamai žmonių, kurie sugeba analizuoti, kas vyksta valstybėje, identifikuoti problemas, siūlyti sprendimus ir rišliai juos sudėlioti į vieną dokumentą.
Šiuo požiūriu silpniausia Naujosios sąjungos programa – matyti, jog partija daugiausia kalba socialiniais lozungais ir visą šį kratinį papildo Aplinkos ir Švietimo ministerijos dokumentais bei resursais.
Tuo tarpu konservatoriai, socdemai ir liberalcentristai programoms skyrė gan daug dėmesio. Visos partijos ateities Lietuvą mato beveik vienodai – modernios technologijos, efektyvumas, mokslas ir pan. Tiesa, šiais metais kalbant apie metodus siekti bendrai deklaruojamų tikslų matomas gan ryškus atsigręžimas į ideologijas. Socdemai aiškiai kalba apie perskirstymą, liberalai apie verslo laisvę.
Be jokios abejonės, ateinanti vyriausybė bus koalicinė, todėl iš partijų ideologijų eilinį kartą bus verdama bendra košė. Bet galima pakartoti, jog partijų programų skaitymas leidžia įvertinti, kiek profesionaliai jos parašytos.
Žinoma, čia galima apsigauti, nes programas rašo kartais net ne partijos, o samdyti giminingų institucijų ekspertai. Todėl svarbu įvertinti, kokie žmonės eina į Seimą.
Žmonės - ne visi norintys nusipelno
Pamačius libdemų sąrašą galima konstatuoti, kad jame susirinko beveik visi revanšistai, o jų gebėjimas valdyti valstybę yra labai menkas. Ar jūs patikėtumėte premjero ar Seimo pirmininko pareigas Juozui Imbrasui? O gal rinktumėtės Remigijų Ačą….., o gal Evaldą Lementauską ar Julių Veselką?
Socdemų sąraše puikuojasi gerai žinomos pavardės. Galima pastebėti, kad “kolūkinė” mafija nustumta į antrą dešimtuką. Tačiau gerai žinomos pavardės nereiškia, kad socdemų žmogiškieji resursai dideli. Žmonių jie gal ir turi, tačiau problema, jog nemažai socdemų yra labiau panašūs į brežnevinius biurokratus, nei ES valstybės ministrus. Rinkėjams išties turėtų būti labai neramu, kaip su pasauline krize galynėjasi ministras Rimantas Šadžius, o nesibaigiančią sveikatos reformą vykdo ministras Gediminas Černiauskas.
Konservatorių sąrašas pasipildė dviem prisijungtomis partijomis. Todėl jis toks margas – čia gali matyti ir “visomis keturiomis” už ES integraciją buvusį Andrių Kubilių, ir aktyviai prieš agitavusi Gintarą Songailą, tarptautinės politikos bei žydų reikalų ekspertą Emanuelį Zingerį ir gan nacionalistinės pakraipos politiką Rytą Kupčinską. Užmiršus, kad konservatoriai neturi finansų ministro (jo postą, neatsiklausę nuomonės, jie siūlo Gitanui Nausėdai arba Raimondui Kuodžiui), galima būtų teigti, jog konservatorių sąrašas gan nuoseklus.
Stebina liberalcentristai – po eilinio skilimo šie liberalai į gan nemažai profesionalių ir senų politikų turintį sąrašą prikaišiojo “plastikinių gėlių”. Dešimtoje vietoje įrašė žmogų, kuris gali patempti lėktuvą – Žydrūną Savicką, 30-oje - moterį, kurį pagarsėjo dėl šeimyninio konflikto – Ingą Rinau, o 45 –oje – tiesiog gražią moterį Astą Pilypaitę. Ar šie papuošalai turėtų užmaskuoti liberalcentristų lyderio ir jo komandos nuodėmes? Galima teigti, kad Artūras Zuokas yra pagrindinė partijos stiprybė ir problema. Tiesa, ir kitų liberalcentristų merų – R.Taraškevičiaus bei A.Garbaravičiaus mundurai neblizga….
A.Valinskas į partiją surinko savo pažįstamus. Ši publika su valstybės valdymu mažai ką bendra turi. Kazimiros Prunskienės sąraše taip pat pažįstami – kolūkių pirmininkai, rajonų merai bei kitas žemės ūkio elitas arba prie politikės „prieinantys“ žmonės. Šioje partijoje gali būti tik viena žvaigždė, todėl laimėjusi rinkimus ji aiškiai susidurtų su žmonių trūkumu.
Liberalų sąjūdis gali pasigirti keliomis pavardėmis, tačiau šį sambūrį vargu bau ar galima pavadinti partija...
Darbo partija į sąrašą surašė tuos, kurie priprato prie gero Seimo nario gyvenimo. Jų sąraše daug Seimo narių, kurių pavardės net ir po 4 Seime praleistų metų yra žinomos tik Seimo buhalterei....
Ar dar liko "nesusitepusių" valdžia ?
Nuopelnais partijos vargu ar gali pasigirti. Konservatoriai, lyderio postą užėmus A.Kubiliui, tapo populistais ir daugiau nei metus pūtė vieną dūdą su A.Matulevičiumi ir E.Klumbiu – kovodami su priešais VSD ir kitais „valstybininkais“. Prieš pat rinkimų kampaniją dar suaktyvino savo elektoratą tuščiais ginčais apie šeimos sąvoką. Na ir, žinoma, nuosekliai rėmė G.Kirkilo sandorius su „Maximos“ oligarchais. Tikėtina, kad konservatoriai valdžioje tęstų „teisybės“ paieškas ir populistinius visuomenę kiršinančius projektus.
Socdemai savo sugebėjimą valdyti valstybę jau parodė... Liberalcentristai labai norėtų valdžios, tačiau ar atsakingas rinkėjas galėtų patikėti A.Zuokui valstybės biudžetą?
Socialliberalai labai gerai „priverčia valdžia dirbti“, todėl jiems valdžioje kaip ir nėra ką veikti... Dauguma jų linksta valstybėje tvarkytis kaip savame kieme ir siekia tik vieno tikslo – valdžios. Algirdo Monkevičiaus intrigos su švietimo sistema ir tai, kaip jis, pažadėjęs 50 mln. Lt studentams, į kampą įvarė G.Kirkilą, leidžia spėti, kad šios partijos politikams trūksta supratimo apie viešąjį gėrį. Ši partija beveik visą kadenciją buvo valdžioje, tačiau gan sunku prisiminti, ką gero jos nariai nuveikė valstybei.
Libdemai vadžios beveik neuostė, tačiau aišku, kad ji jiems yra priemonė reabilituoti R.Paksą. Kodėl eiliniam rinkėjui turėtų rūpėti jo ambicijos? Tiesa, galima pastebėti, kad kai kurie libdemų nariai per 4 kadencijos metus šiek tiek „apsitrynė“ ir nėra tokie laukiniai revoliucionieriai kaip anksčiau, tačiau jų gebėjimą valdyti parodo netvarka Vilniaus mieste.
Ar po šio ilgo straipsnio jums pasidarė aiškiau, už ką balsuoti? Ne? Pasiūlymas būtų toks: atidžiai išnagrinėkite kandidatų jūsų vienmandatėje sąrašą – pagalvokite, ką kiekvienas politikas padarė ir ko iš jo galima tikėtis. Rinktis nebūtina tik tos partijos, kuri jums emociškai patinka, kandidatą. Įvertinti žmones turėtų būti ne taip sunku kaip partijas. O iš partijų pabandykite išsirinkti mažiausią blogybę ir nepamirškite, kad galite pateiktų politikų sąrašą reitinguoti. Jeigu jums nepatinka tik vienas tos partijos politikas – nutrenkite jį patį sąrašo galą.