Istorinis mąstymas, be abejo, visur ieško analogijų. Ryškiausia į akis krentanti istorinė paralelė – su prieškario Lietuvos Respublikos chronologija: dabar švenčiame aštuonioliktuosius nepriklausomybės metus, o prieškario Lietuvai tebuvo lemta sulaukti 22-jų. Taigi, likę ketveri metai. Šią analogiją kaip hipotezę iškėlė ir prof. Vytautas Landsbergis, viename susitikime su žmonėmis kalbėdamas: „Savo valstybingumo istorijoje jau šventėme du dešimtmečius nepriklausomybės. Dabar skaičiuojame nepriklausomos valstybės aštuonioliktus metus, tačiau ar ištempsime iki dvidešimtmečio jubiliejaus? Gal tai paskutiniai nepriklausomi parlamento rinkimai?“ Ir čia pat ją paneigė: „Ne! Tie, kurie ateis balsuoti – pareikš savo poziciją, kurie neateis – pasirinks katę maiše“. Taigi mes nesame pasmerkti jokiam istorijos kartojimuisi – esame laisvi patys spręsti savo likimą balsuodami ir rinkdamiesi, esame laisvi perkurti savo tikrovę iš naujo. Ir būtent nebalsuodami atiduodame savo ateitį į kitų rankas.

Klausti apie demokratijos pabaigą nėra ir apokaliptinis gąsdinimas a la Radžvilas ir „Kitas pasirinkimas“. Apie tai mąstyti verčia giluminis demokratijos paradoksas, kuris būdingas ne vien Lietuvai, bet ypač ryškiai jis ženklina demokratijos raidą būtent postsovietinio likimo kraštuose. Jo esmę trumpai galima nusakyti taip: viena vertus, būtent gebėjimas sparčiai ir nuolat keistis, atliekant struktūrines daugelio gyvenimo sričių reformas, persiorientuojant ir prisitaikant prie nuolat varijuojančių ekonominių, socialinių, demografinių, netgi geopolitinių kintamųjų užtikrina valstybei galimybę išlikti globalizacijos, aštrėjančios konkurencijos ir neprecedentiškai greitos kaitos sąlygomis. Antra vertus, būtent dabartinė demokratijos versija (kurią galėtume įvardyti kaip versiją 6.0) nesudaro prielaidų greitai kaitai, sparčioms ir kardinalioms reformoms.

Tam trukdo ir ilgas bei komplikuotas biurokratinis derinimo, aprobavimo, detalizavimo, vykdymo ciklas, nugludinantis aštresnius reformos kampus ir ištempiantis laike netgi operatyviausius politinius sprendimus. Jis kyla iš šiuolaikinių Vakarų valstybių polinkio į „procedūrinę demokratiją“. Kaip nesenoje knygoje taikliai diagnozuoja Pierre Manent, „Naujojo [dvidešimt pirmojo] amžiaus pradžioje taisyklių ir reglamentų pasklidimas tampa pakaitalu kolektyvinės valios tikrovei ir energijoms“. Tačiau net ir kruopščiausiai apgalvotos ir ištobulintos sprendimų priėmimo procedūros ir taisyklės iš tiesų negali pakeisti politinės valios, būtinos sprendimams atlikti.

Kita vertus, politinės valios prielaidos susilpnėję dėl aiškių politinių daugumų nebuvimo – tendencija, kuri vis labiau tankėja visame Senajame žemyne ir veda prie politinių-ideologinių kompromisų bei nieko netenkinančių „vaivorykštinių koalicijų“. Mat tokių darinių kolektyvinė politinė valia, kaip taisyklė, toli gražu nėra jas sudarančių politinių jėgų valių suma. Jų situaciją kur kas tiksliau aprašo visiems gerai žinoma pasakėčia apie gulbę, lydeką ir vėžį. Susiskaldžiusi politinė bendruomenė nepajėgi turėti vieningos ir aiškios politinės valios, o moralinės sanklodos bendrystę praradusi visuomenė negali atgauti sutarimo dėl bendrų tikslų ir bendro veikimo, gebėjimo aukotis dėl bendros ateities – kuris vienintelis gali padėti išsiveržti iš demokratijos krizės uždaro rato: individų interesų suma pagrįstas demokratinis veikimas atima galimybę atlikti reformas ir kitus skausmingus veiksmus, kurie būtini valstybei išlikti ir laimėti globalioje konkurencijoje.

Mat galiausiai pati didžiausia kardinalioms reformoms iškylanti kliūtis yra pats demokratinio legitimumo šaltinis – tai yra, rinkėjas. Reformos neišvengiamai skausmingos trumpuoju laikotarpiu, o vidutinis laikotarpis, kurio bėgyje jos pradeda nešti vaisius, dažniausiai išeina už parlamentinės (ar prezidentinės) kadencijos ribų. Todėl reformas pradėjusios partijos ar politinės jėgos nuolatos rinkėjų „nubaudžiamos“. Čia prisideda ir toks dabartinės demokratinės visuomenės piliečio bruožas, kaip short-termism, neišverčiamas kitaip, negu „trumpalaikizmas“: nenoras aukoti artimojo laikotarpio gerovę ir komfortą vardan bendrojo gėrio ir ilgalaikių tautos ar valstybės tikslų. Nesvarbu, kad neatlikus būtinų reformų net ir tos gerovės ir komforto tuoj gali nebelikti.

Tokia politinė-pilietinė laikysena skatina paviršutiniško konsenso ir kompromiso politiką, vedančią į sąstingį ir kabinimąsi į vakardienos tikrenybes, tikintis, kad rytojaus audros kaip nors aplenks. Neveikimas tampa politinės sėkmės receptu – ypač nusivylusioje, įtarumo ir resentimento apimtoje visuomenėje, kur dominuoja destruktyvi kritika, o žiniasklaida neretai atlieka ne tiek demokratijos sarginių šunų, kiek šiaip pasiutusių šunų vaidmenį: aprieti viską, kas juda.

Todėl nenuostabu, kad reformas lengviausia vykdyti demokratijos deficito sąlygomis, kai valdo elitai, nesikonsultuojantys su rinkėjais ir jiems mažai atskaitingi. Pavyzdžiai nuo Kinijos ar Singapūro iki Čilės rodo, kad valstybės transformacija ten sparčiai ir sėkmingai galėjo vykti todėl, kad vyriausybės neturėjo atsiskaityti rinkėjams už vykdomas reformas. Kitokią valstybę jos galėjo kurti nesidairydamos per petį į betarpišką savo piliečių reakciją. Vėlgi – čia reikia labai aiškiai pabrėžti, kad kalbama ne apie vertybinį, bet apie grynai funkcinį aspektą: šiandieniniame pasaulyje sunku rasti ką nors labiau moraliai atstumiančio, negu komunistinės Kinijos režimas, tačiau negalime nuneigti ir milžiniško ten vykstančių reformų tempo ir masto. Reformų galimybes užtikrinančią demokratinę alternatyvą diktatūrai gali pasiūlyti nebent nacionalinės vienybės vyriausybės bei krizės akivaizdoje sudaromi nacionaliniai susitarimai. Šitaip savo reformas, atvedusias į dabartinę šalies sėkmę, 1987 m. pradėjo Airija.

Lietuva išgyveno labai sparčios ir nepaprastai gilios transformacijos laikotarpį, kuris prasidėjo 1988 m. ir truko iki pat 2004 m. Pirmiausia tai buvo valstybiniai ir visuomeniniai pokyčiai, susiję su vadavimusi iš sovietinės santvarkos ir naujų demokratinei vakarietiškai valstybei būdingų gyvenimo struktūrų kūrimu. Vėliau varančioji kaitos jėga buvo integracijos į Europos Sąjungą ir NATO reikalavimai. Abiem atvejais pokyčiai buvo regimi kaip laikina, pereinamoji visuomenės raidos fazė: jų reikalingumas suvoktas tik tol, kol tebevyksta išėjimas iš sovietinių gyvenimo struktūrų ir dar nesibaigęs integravimasis į Vakarų politines, ekonomines ir saugumo struktūras.

Būtent todėl tas valstybės raidos dinamizmas neperaugo į kitą, aukštesnę ir permanentinę kokybę. Nepaisant to, kad Lietuva pusantro dešimtmečio gyveno intensyvios kaitos režimu, pati kaita netapo kultūrine norma ir visuomenės įpročiu. Vos tik poreikis jai baigėsi, Lietuvai formaliai įstojus į ES ir NATO, reformų judesiai irgi beveik visiškai liovėsi. Ligtol nuolat vykusi sparti kaita sulėtėjo ir galiausiai sustojo valstybėje šeimininkaujant Algirdui Brazauskui. Įvyko stabilizacija, kurią tiksliau būtų vadinti tiesiog stagnacija. Negana to – sisteminius pokyčius patyrė tik tie valstybės gyvenimo aspektai, kuriems buvo keliami reikalavimai iš ES ir NATO. O sritys, kurias integracinių procesų metu buvo paliktos pačios Lietuvos kompetencijai – švietimas, kultūra, sveikatos apsauga – liko mažiausiai pakitusios.

Dabar Lietuvai reikalinga kone visų valstybės gyvenimo sričių modernizacija. Lietuva šiuo metu gyvena tarsi dviem skirtingais režimais vienu metu: viena vertus, įvyko visapusiška ir gili visuomenės gyvenimo būdo ir vertybinių orientacijų modernizacija, tačiau valstybės politikos modernizacija taip ir neįvyko. Nebuvo įvykdytos tos sisteminės reformos, kurios užtikrintų ilgalaikį valstybės dinamizmą, įgalinantį sėkmingai veikti ir laimėti globalios konkurencijos sąlygomis. Neoliberalioms iliuzijoms sparčiai sklaidantis, ta konkurencija vis labiau paaiškėja esanti senas geras zero-sum game: žaidimas, kuriame vienų pergalė reiškia kitų pralaimėjimą. Šiame žaidime mes jau kuris laikas nieko nelaimime.

Tokiai modernizacijai reikalingas sistemines pertvarkas buvo galima palygint neskausmingai įvykdyti išnaudojant šio dešimtmečio pradžioje ir viduryje tebeturėtą reformų pagreitį ir pavydėtiną ekonomikos augimą. Tačiau augimo teikiamos lėšos, kurias buvo galima toms reformoms panaudoti, jau iššvaistytos, išvogtos ir pravalgytos, o jokie pokyčiai neįvyko –tai ko gero bus juodžiausias istorijos nuosprendis trumparegiškam ir savanaudžiui Algirdo Brazausko valdymui, o vėliau bevaliui Gedimino Kirkilo dreifui (kurį net ir „valdymu“ pavadinti nekyla ranka).

Dabartinėje Lietuvos tikrovėje prielaidų būtinoms reformoms nesimato – nei ekonominių (ekspertams prognozuojant nulinį ar neigiamą BVP prieaugį), nei politinių. Mat veiksmingas partijų susitarimas siekiant bendrų tikslų vargiai įmanomas, kai bent dvi iš partijų, kurios, deja, veikiausiai bus įtakingos ir būsimame parlamente – „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija – yra svetimos valstybės politikos vykdymo įrankiai. (Tai, kas buvo matyti jau ilgesnį laiką, expressis verbis konstatavo užsienio šalių diplomatai ir visiškai šviežiai pademonstravo šių partijų Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį teismą, kvestionuojantis NATO karo pajėgų buvimo Lietuvoje konstitucingumą.)

Taigi kaip prieš suskilusią geldą esame pastatyti prieš uždarą ratą. Tik stipri valstybė gali užtikrinti tą „lygų žaidimo lauką“, level playing field, kuris būtinas demokratijai gyvuoti. Valstybės silpnumas virsta nevaliojimu apginti bendrojo gėrio sumetimus bei užtikrinti interesų ir galios balansą, lygias varžybų sąlygas skirtingiems ir dažnai besikertantiems interesams, kurių atvira ir sąžininga kova taikiomis, sankcionuotomis priemonėmis turėtų sudaryti demokratinio proceso turinį. (“Vyriausybė derybose su “Maxima” pasirodė kaip “Minima”“, kaip prieš metus atmintinai pasakė Jonas Survila.) Negana to – silpna valstybė nepajėgi apsaugoti šio politinio žaidimo lauko ir nuo išorės grėsmių, užtikrindama, kad jame priimami sprendimai būtų demokratiški pilnutine prasme, tai yra, išties laisvi, racionalūs ir siekiantys bendrojo gėrio, o ne svetimos agresyvios valstybės padiktuoti, nupirkti ar trumparegiški ir vedantys į autodestrukciją.

Tačiau stipriai valstybei užtikrinti reikalingos reformos ir kaita. O tai skausminga ir taip skausmingomis ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Todėl užuot iš pagrindų gydžius negaluojantį valstybės organizmą politiškai „apsimoka“ išrašyti nuskausminamųjų – tokią taktiką švietime pastaruoju metu ne itin sėkmingai įgyvendinti tebemėgina Algirdas Monkevičius.

Taigi kelioms dienoms likus iki rinkimų pamatinis klausimas ir pasirinkimas išlieka toksai: ar ryšimės reformoms – ar ir toliau apsimesime nematą fundamentalios demokratijos krizės, kuri gresia tapti valstybės egzistencine krize, jeigu nesukaupsime politinės valios reformoms? Jeigu ryžtumėmės pirmajam keliui, be abejo, tektų atsisakyti kai kurių patogumų. Tačiau čia neprošal būtų prisiminti Anglijai skirtus George’o Orwello žodžius, kurie, mutatis mutandis, tinka ir dabartinei mūsų situacijai: „Tas negatyvus, ištižęs požiūris, kuris buvo madingas tarp Anglijos kairiųjų, tas intelektualų šaipymasis iš patriotizmo ir fizinės drąsos, tos nuolatinės pastangos ardyti anglų moralę ir skleisti hedonistinį, „o kas man iš to“ požiūrį į gyvenimą neatnešė nieko, išskyrus žalą... Kad ir kaip menkai mums tai patiktų, išlikimo kaina yra kietumas. Tauta, išdresiruota mąstyti hedonistiškai, yra nepajėgi išgyventi tarp tokių tautų, kurios darbuojasi kaip vergai ir veisiasi kaip triušiai, ir kurių pagrindinė nacionalinė industrija yra karas“ (esė „Kodėl aš rašau“).

Kol kas perspektyvos neatrodo džiuginančios. Ronaldas Reaganas mėgdavo sau kartoti vieną Thomaso Paine’o citatą: „Mūsų galioje yra iš naujo pradėti pasaulį“. Nors tai ir sunku, man regis, mums reikia dažniau patiems tuo patikėti.