Nekalbėsime apie mūsų vaikus (jų iškrypusius stuburus). Jiems sportas neprieinama prabanga. Nekalbėsim ir apie tai, kad už tai niekas nesėdo, nesėdi ir nesės. Mūsų jau turbūt tik 2,8 milijono (emigracija), išgyvensim be baseinų ir be stadiono.
Dar ne galas
Su korupcija kartu žygiuojame ir kovojame jau aštuoniolika metų. Ačiū Dievui, kovai galas dar neatėjo. Ji mūsų dar nenugalėjo. Nenugrimzdom dar korupcijos liūne. Mūsų galvos styro liūno viršuje. Jos skelbia korupcijai karą ir žada jai greitą galą – korupcijai bus blogai, sutrypsime ją negyvai.
Istorinis aspektas
Mūsų korupcija nuėjo sudėtingą raidos bei tobulėjimo kelią. Iš pradžių smulki, netvarkinga, stichiška, audringa, besiblaškanti po muitines, pasienį, policiją. Iš pradžių niekas neskaičiavo ir nesididžiavo – kiek gavo, tiek buvo gerai. Buvo draugais pareigūnai ir banditai, ir vagiai. Visiem reikėjo gyvuoti ir visi gyvavo. Paskui bankai kapituliavo. Žemę po visą Lietuvą kilnojo – šunys nelojo. Palaipsniui iš chaoso ėmė rastis tvarka – prie korupcijos prijunko aukštesnė valdžia.
Korupcijos pergalė
Didžiausia korupcijos pergalė paženklinta ne didžiausiais kyšiais, ne papirktų valdininkų dideliais skaičiais, ne gudriomis prichvatizacijos schemomis. Korupcijos pergalė – tai kritęs tautos pasitikėjimas valdžia, šalies politikais (visi jie vagia). Kai yra tautos ir valdžios santarvė, kai susilpnėja tarpusavio pasitikėjimas bei pagarba, vargu ar galima tikėtis geresnių laikų – žmonėms darosi ir pikta, ir truputį baisu.
Sociologinės apklausos liudija, kad labiausiai žmonės nekenčia korupcijos. Beveik 70 procentų apklaustų gyventojų korupciją laiko pačia blogiausia blogybe. Netgi truputį blogesne už mažas algas, skurdžias pensijas ir kuklias studentų stipendijas.
Akivaizdu, kad korupcija nebijo mūsų kovos metodų bei priemonių, pagristų bevališkumu, nemokšiškumu bei asmenine neatsakomybe.
Penki (pirmieji) receptai korupcijai žaboti (visus reikia vartoti kartu)
Pirmas receptas. Vienas iš respublikos vadovų, bet geriausia premjeras, imasi asmeniškai vadovauti kovai su korupcija. Jis imasi ir asmeninės atsakomybės už aiškiai apibrėžtus ir labai konkrečius tos kovos rezultatus.
Korupcijai pažaboti reikalingos įvairios priemonės. Jomis daugiausia disponuoja vykdomoji valdžia. Antra vertus, korupcija iš esmės yra valdymo problema. Ji tarpsta ten, kur susikaupia daug valdymo ydų. Todėl vykdomoji valdžia ir jos galva visų pirma turi imtis darbų bei atsakomybės už korupcijos sutramdymą .
Pastaba: nepatartina vadovavimą kovai ir atsakomybę už pralaimėjimus perleisti kokiai nors darbo grupei ar tarpžinybinei komisijai net ir tuo atveju, kai komisijai vadovauja kuris nors ministras.
Antras receptas. Ministrai, departamentų direktoriai, tarnybų vadovai tampa asmeniškai atsakingais už korupcijos plitimą jų vadovaujamose institucijose. Iš pradžių jie to nenori, priešinasi, bet paskui priešintis nustoja, nes kito kelio nėra. Jie nebepasirašinėja propagandinio tipo antikorupcinių planų ir ataskaitų. Jie atlieka konkrečius darbus ir už tai atsako. Vadovas, negebantis sutramdyti korupcijos savo valdose- negeba vadovauti. Labai gaila, bet, nepaisant jo lojalumo partijai, nepaisant jo gero, sugyvenamo būdo, jis keičiamas. Jis neišmetamas į gatvę kaip koks saugumo vadas. Jam pasiūlomas kitas darbas (kad ir užsienyje), atitinkantis jo gebėjimus.
Antras prim. Vadovas neša asmeninę atsakomybę už korumpuotą pavaldinį. Pvz. Jei kyšį paėmė ministras ir jį pagavo (nepagautas ne vagis) – premjeras atsistatydina. Tai būtinai atsitinka tuo atveju kai premjeras ir ministras priklauso vienai partijai. Jei departamento vadovas įsivėlė į korupcinius ryšius –atsakomybę neša ir ministras ir t.t.
Pastaba: nereikėtų ministru ar šiaip aukštu viršininku skirti neaukšto lygio asmenybės, nors ir turinčios aukštą partinį užnugarį. Užnugariai kovoje su korupcija nepadeda. Trečias receptas. Seimas mobilizuoja visas pajėgas apsiginti nuo jį puolančios korupcijos. Seimo antikorupcinė komisija stebi visas korupcines iniciatyvas įstatymų leidybos procese. Reikalui esant kviečiasi į pagalbą STT. STT ir nekviesta tiria, persekioja Seimo narius, brendančius gilyn į korupcijos liūną.
Seimo etikos komisijos pagrindinė funkcija – skaidrinti Seimo ir jo narių darbą. Seimas dėkoja visoms struktūroms (ypač specialiųjų tyrimų tarnybai), padedančioms jam išsaugoti skaidrumą, padorumą bei atgauti žmonių pasitikėjimą.
Pastaba: nors ir pavėluotai, Seimas atsiprašo Valentino Junoko už jo išvijimą į pensiją ir pasižada daugiau taip nebedaryti.
Ketvirtas receptas. STT tiria tik labai stambią korupciją ir visų pirma valdžios korupciją. Kitu atveju STT egzistencija mūsų dienomis nebetenka prasmės. Iš STT atimami smulkiosios korupcijos tyrimai, kurie sudaro didelę STT darbo bei ataskaitų dalį. Jie perduodami policijai. Policija, tirianti sudėtingus nužudymus, sugebės ištirti ir smulkią korupciją.
STT perima iniciatyvą kontroliuojant politinių partijų bei kampanijų finansavimą. Prezidentas remia bei skatina STT darbą. STT mažina savo taip vadinamą švietėjišką funkciją. Ji atsiduoda nusikaltimų analizei bei tyrimams. Specialiosios tarnybos geriausia švietėjiška veikla – atskleisti nusikaltimus. Švietimą bei auklėjimą STT perduoda šeimai, vaikų darželiui, mokyklai, bažnyčiai.
Penktas receptas. Žinybos, tarnybos, jų vadovai nustoja skųstis ir teisintis, kad kovai su korupcija vis dar „kažko trūksta, kažko negana“ – trūksta korupcijos apibrėžimo, gerų įstatymų, mašinų, benzino, žmoniškųjų resursų ir t. t. ir pan. Šitų dalykų, bent šiam etapui, užtenka.
Pritrūksta valios, atsakomybės ir išmanymo.
Paskutinė pastaba. Pradėjus naudoti šiuos receptus, korupcijos iškart nepažabosim, bet iniciatyva pereis į kovotojų rankas. Tautos akyse taps šviesiau.