Jei kai kuriems jo klientams ateidavo blogi laikai, jis tokioms kompanijoms paskolindavo pinigų iš sėkmingai tuo metu veikiančių įmonių sąskaitų.

Daugeliu atvejų apvogtieji klientai nieko nepastebėdavo. Jei kas ir imdavo klausinėti, B. Hancockas atsakydavo, kad pinigai investuoti į itin saugias Didžiosios Britanijos centrinio banko obligacijas, o klientai atgaus ir pinigus, ir palūkanas.

Tačiau šiuolaikinis "Robinas Hudas" įkliuvo po to, kai viena kompanija pastebėjo, kad jos sąskaitoje trūksta 5 mln. svarų.

Pats B. Hancockas teismui sakė, kad iš šios veiklos jis negavo jokios finansinės naudos ir tiesiog norėjo padėti savo sunkumų turintiems klientams.

Teismas nuteisė B. Hancocką kalėti 1,5 metų. Teismas nusprendė, kad, nepaisant geranoriškų ketinimų, B. Hancockas vis dėlto iš šios veiklos turėjo tam tikros naudos: padėdamas sunkumų turinčioms bendrovėms jis išlaikė stabilią savo klientūrą ir už tai gaudavo nemažą metinę premiją.