Andrius Mamontovas: Turiu tokį jausmą, kad šie rinkimai yra labai svarbūs. Ir jei ne iš karto kažkas pasikeis, tai bus nubrėžta kryptis į ateitį. Jei tik mes kiekvienas tiksliai išreikšime savo nuomonę.
S.: - Kodėl turiu eiti balsuoti, jeigu neturiu verto mano balso... Kandidato...
A.M.: - Blogiausia balsuojančiųjų nuostata - žmonės balsuoja negalvodami už kažką, kad tik „įgeltų" esančiai valdžiai. Deja, teigiami pokyčiai atsiranda tik tuomet, kai kažką darome konstruktyviai.
S.: - Labas Andriau, man labai svarbi tavo, kaip žinomo ir gerbiamo Lietuvos piliečio nuomonė. Neprašau agituoti, tiesiog „patark": suplėšyti biuletenį ar balsuoti už kokį nepriklausomą, mažiausiai pavogusį pilietį?
A.M.: - Manau, kad kiekvienas Lietuvos žmogus turėtų pasinaudoti savo balso teise. Jeigu mes nebalsuojame, tai neįvyksta jokie pokyčiai, kurių mes taip laukiame. Pamenu, kaip jaučiau graužatį, kai nėjau balsuoti, o kitą dieną sužinojau, kad buvo išrinktas „apsitapšnojęs prezidentas". Supratau tada, kad neturiu teisės piktintis, nes pats nedalyvavau balsavime.
S.: - Ką daryti?.. Kuri politinė partija yra verta mano balso? Kol kas nematau nei vienos...
A.M.: Reikalas tame, kad tie politikai, kurie dalina pažadus į kairę ir į dešinę, dažniausiai tyliai džiaugiasi, jog mąstančioji rinkėjų dalis neina balsuoti. Vėliau jie, kažkuria prasme, manipuliuoja rinkimų rezultatais. Tarkim, iš 100 žmonių atėjo balsuoti 50, ir kokie 48 nubalsavo už kurią nors partiją. Po to ta partija žiniasklaidoje giriasi, kad už juos balsavo didžioji dalis rinkėjų....
S.: - Kuo tau asmeniškai svarbūs demokratiniai rinkimai? Ar manai, kad su šiuolaikinėmis apgavikiškomis viešųjų ryšių technologijomis jie išvis tokie gali būti?
A.M.: Kaip ten bebūtų, reikia daryti viską, ką tik gali geriausio padaryti. Išeitis net ir beviltiškiausiose situacijose visada yra. Problemos mūsų valstybėje kaupėsi daugelį metų ir jokie į valdžią atėję politikai iš karto jų neišspręs.
Manau, kad balsuojant labai svarbu prisiminti konkrečius darbus, iš kurių mes žinome apie vieną ar kitą kandidatą ir mažiau klausyti, ką jie patys apie save kalba.
Pasiskaičiau visų partijų programas. Visi žada šviesią ateitį (nusišypso), tačiau pakeisti kažką gali tik stiprios ir iškilios asmenybės. Mes susiduriame su viešųjų ryšių technologijomis kiekvieną dieną ir jau turėtume šiek tiek būti išmokę atskirti grūdus nuo pelų. Jau vien dėl to, ypač išsilavinę žmonės, turėtų išreikšti savo valią balsuodami.
S.: - Labai gerbiu jūsų iniciatyvumą ir palinkėčiau visiems būti tokiems idėjiškiems. Kodėl mes esame tokie užsisėdėję, nusivylę, be minčių ir nieko negalintys? Pastoviai kažko bijome, nedrįstame...
A.M.: Aš neturėjau nuomonės, kaip elgtis su ateinančiais balsavimais tol, kol mano draugas Arnoldas Lukošius nepriminė akcijos, kurią ir pats mačiau internete prieš kurį laiką. Vienoje užsienio valstybėje vykusių balsavimų metu žmonės, nežinodami už ką balsuoti, rašė savo mintis ir paišė piešinius ant biuletenių.
Man ši mintis, nors kiek ir anarchistiška, tačiau labai patinka. Juk po balsavimų skelbiamose rezultatų suvestinėse būna paminima, kiek biuletenių buvo sugadinta. Iš to mes žinome, kiek žmonių nežinojo už ką balsuoti. Tada jokie politikai negali sakyti, kad už juos balsavo „visa Lietuva".
Manau, kad mes galime ir tokiu būdu išreikšti savo poziciją, jei nerandame nei vienos patrauklios asmenybės, už kurią galėtume atiduoti balsą.
Jeigu neturėsiu kandidato, tai į balsavimo dėžę įmesiu lapelį, ką nors ant jo užrašęs storu markeriu, kurį pasiimsiu su savimi ir dar pasiimsiu fotoaparatą, kad nufotografuočiau ir įdėčiau į internetą tai, ką užrašiau (nusišypso).
Manau, kad rinkėjų balsus skaičiuosianti komisija galėtų surengti kokią originaliausiai sugadinto balsavimų biuletenio parodą, taip paskatindama žmones iš principo reikšti savo nuomonę net tada, kai pasirinkimo, rodos, ir nėra.
S.: - Ar normali nuostata balsuoti už mažiausiai pavojingą partiją ar jos atstovą? Man ji atrodo nepriimtina, jeigu nematau tinkančio kandidato. Tačiau suplėšyti biuletenio taip pat nenoriu...
A.M.: - Liūdna, bet kartais tenka pasirinkti mažesnį blogį. Tai gali būti nedidelis žingsnis į didelius pokyčius, kurių visi taip seniai laukiame.
S.: - Pagal tai, kuo virto mūsų politikavimai, darau išvadą - pilietiška yra nebalsuoti. Kodėl aš balsuodama turiu padėti kažkokiam niekšeliui ateiti į valdžią ir tyčiotis iš rinkėjų? Aš apskritai nepritariu partinei sistemai tokioje mažoje valstybėje.. Visi išrinktieji turį dirbti Lietuvai, o ne burtis į pseudopartijas ir vaidinti patriotus. Todėl būsiu tikrai pilietiška - neisiu balsuoti.
A.M.: - Aš irgi nepritariu partinei sistemai, nes asmenybės, galinčios kažką pakeisti, dažniausiai paskęsta savo partijos keliamose bangose.
S.: - Kokia gali būti motyvacija, jei kandidatuojančiu ir Seime šiuo metu sėdinčių asmenų amžiaus vidurkis koks 50 metų. Beveik visi jie - susaistyti įsipareigojimų lobistinei nomenklatūrai. Visi turi verslus, kurių pradžia - prieš 15-20 metų. Visa Lietuvėlė privatizuota ir nupirkta šių „politikų", jų aplinkos žmonių. Jei nauji, nesugadinti žmonės norėtų eiti į politiką, visur užtrenkiamos durys, žmogaus iniciatyva yra žlugdoma, beviltiška kažką ir bekalbėti.
A.M.: - Kad pastatytum gerą namą, turi dėti plytą po plytos. Kruopščiai ir atidžiai. Mes tik žengiame pirmuosius žingsnius - dedame pirmąją plytą, nes jau kalbame apie problemą. Kaip žinia, visų problemų sprendimas prasideda nuo jų įvardinimo. Tada ieškai problemos atsiradimo priežasties ir taip po truputi narplioji kartais, rodos, neišnarpliojamą mazgą.
Manau, kad turime būti ryžtingi kiekviename, net ir mažame savo žengiamame žingsnyje. Nes nuo kiekvieno tokio žingsnio priklauso tai, kur būsime rytoj.
Nėra padėties be išeities. Šventai tuo tikiu. Kai negali daryti judesio, gali pakeisti savo požiūrį bei bandyti vėl ir vėl iš naujo.
S.: - Esu studentas ir matau, kad dabartinis jaunimas visiškai nesidomi esama politine padėtimi šalyje. Turbūt todėl, kad nematom mums galimo atstovaujančio kandidato? Nieko nelieka, tik neeiti balsuoti...
A.M.: - Dabartinis jaunimas yra toks pats jaunimas, koks buvo visais laikais. Jaunimas visada turi prigimtinį norą išsikovoti savo vietą po saule. Dėl to kartais keista, kad būtent tie, kurie turėtų „statyti barikadas", nuleidžia rankas ir palieka viską patogiai savo vietose sėdinčių valdininkų rankose. Pastariesiems būtent ir reikia, kad tie, kurie gali būti aktyvūs, tokie nebūtų...
S.: -Ar nemanote, kad Lietuvos politikoje jaunam žmogui neleidžiama veikti?
A.M.: - Aš manau, kad ne į žmogaus amžių, o į jo veiklos rezultatus ir nuveiktus darbus reikia labiausiai kreipti dėmesį.
S.: - Gal nusibodo dainas kurti, kad į politika patraukėte? Beje, kokią politinę partiją atstovaujate?
A.M.: Nesu jokios politinės partijos šalininkas ir nepriklausau jokiai nei visuomeninei, nei religinei organizacijai. Esu toks pat Lietuvos pilietis kaip ir tu, ir labai pergyvenu dėl to, kas vyksta mūsų visuomenėje, nes gyvenu joje ne tik pats, bet ir auginu du vaikus, už kurių ateitį esu atsakingas.