Labai nemalonu pripažinti, kad išvykę svetur mūsų tėvynainiai dažnai Lietuvą „šlovina“ ne iš pačios geriausios pusės. Atrodytų, vyksta į didžiųjų galimybių šalis, bet vietoj to, kad išnaudotų tas galimybes dorai dirbdami ir užsidirbdami, jie bando pralobti pačiais juodžiausiais, sveiku protu nesuvokiamais nusikalstamos veiklos būdais, reketuodami, parduodami ar net žudydami savo brolius tėvynainius! Tepamas Lietuvos vardas, ir būnant kitoje šalyje ne visuomet žinai, kaip kiti sureaguos, kai pasakysi, jog esi iš Lietuvos...
Kas kaltas? Valstybė, kuri nesuteikė tokiems galimybių tėvynėje? O ar jis nesielgtų taip pat ir savame krašte? Tai gal visgi tos pačios kultūros ir auklėjimo stoka?! Ir kodėl kartais būna gėda už tūlą turistą tautietį, sutiktą svečioje šalyje? Jei net pačiame rojaus kampelyje sutiksi suirzusią, viskuo nepatenkintą ir net pačią saulėčiausią dieną susiraukusią žmogystą, greičiausiai tai bus tavo tėvynainis...Neduok Dieve, jei tai jau tampa mūsų nacionaliniu ypatumu! O gal tai vėlgi elementarios kultūros stoka arba...jos nebuvimas...
Reikia tik pasidžiaugti, kad “Lėlės“ teatras sėkmingai gyvuoja, stato naujus spektaklius, gastroliuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o rudenį net žada švęsti 50 metų veiklos jubiliejų. O kurgi tas „Nykštukas“? Išbėgo laukais... Tai ir sėdi vaikučiai prie kompiuterių (jei turi) ir žaidžia ne visada pačius tinkamiausius žaidimėlius, o paaugę bėga į „pub‘us“, klubus ir siurbčioja per šiaudelį „drink‘us“. O jau gerokai ūgtelėję staiga ima ir pabėga už jūrų marių nugarų lenkti.
Viena svarbiausių mūsų užduočių ir yra augančiai kartai sudaryti tokias mokslo ir darbo sąlygas, kad jiems net nekiltų noro išvažiuoti svetur, o išvažiavusiems norėtųsi grįžti atgal ir sėkmingai darbuotis savo gimtajame krašte! Kiek teko girdėti, tėvynės ilgesys – nuolatinis lietuvio emigranto palydovas... Iš dalies ir pačiai tai teko patirti studijų metais. Ne vieną vakarą braukdavau ašarą, klausydamasi a.a. Vytauto Kernagio „Purpurinio vakaro“, paties įrašyto į juostines kasetes ir dovanoto man Lietuvos ilgesiui malšinti.
Galėjau ir aš likti svečioje žemėje skanesnio kąsnio, sėkmingesnės karjeros, bet neįsivaizdavau savo gyvenimo kitur nei Lietuvoje. Esu tikra, kad ir dabar mūsų tautiečiai svečiame krašte po dienos darbų ištiesinę nugaras, nubėga paklausyti pas juos atvykusių K.Smorigino, A.Mamontovo ar I.Kofo ir paslapčia nubraukia tėvynės ilgesio ašarą... Žinau, kad ne vienas jų jau grįžo namo. Patikėkite, mums tai yra pati geriausia naujiena!
Menininkai – labiausiai pažeidžiami ir toli gražu ne visuomet mokantys kovoti už savo teises mūsų visuomenės atstovai. Degdami noru įgyvendinti savo sumanymus, jie dažniausiai ir „meną daro“ iš idėjos, o ne dėl pinigų. Menininkų atlyginimai yra nepelnytai maži ir gal daug kam bus naujiena, kad teatro aktoriaus alga dažnai nesiekia nė 1000 litų. Tik jie kažkodėl nerengia nei piketų, nei demonstracijų...
Tiesa, kartą mūsų visų mylimas Tadas Blinda – aktorius Vytautas Tomkus – išėjo prie teatro žmonėms valyti batų, kai jis ir kiti mūsų teatro korifėjai tuometinio teatro vadovo buvo paprasčiausiai išmesti iš teatro kaip niekam nereikalingi! Lietuvos kino studija, kažkada savo unikaliais filmais garsinusi Lietuvos vardą pasaulyje, jau seniai parduota, o jos pastatą greitu laiku rengiama apskritai nugriauti! O ar tai normalu, kad Lietuvos sostinėje yra likę vos pora kino teatrų? Tai apie kokį meno ir kultūros puoselėjimą ir išsaugojimą galima kalbėti?! Pateikiau vos keletą pavyzdžių, bet žinau, kad kiekvienoje kūrybinėje sąjungoje susikaupusių ir iš vietos nejudančių problemų yra begalės, tad ir darbo būtų apsčiai.
Man visada rūpėjo ne tik kino kūrėjų, bet ir kitų meno sričių atstovų: teatralų, fotografų, muzikantų, dailininkų likimai. Su daugeliu jų yra tekę bendradarbiauti, tad ir jų problemas esu girdėjusi iš jų pačių lūpų. Ne vieną dešimtmetį sėkmingai darbuojuosi Tarptautinių kino festivalių organizaciniuose komitetuose, ne kartą buvau įtraukta į žiuri komisijas. Kur bebūčiau, visuomet stengdavausi lietuvišką kiną pristatyti iš pačios geriausios pusės. Ir kokiais išdidžiais lietuviais pasijausdavome, kai koks nors mūsų filmas pelnydavo apdovanojimą! Į koncertines kino festivalių programas siūlydavau įtraukti ir atlikėjus iš Lietuvos.
Tikrą furorą sukėlusio Nedos ir Jazz‘o kvarteto koncerto organizavimo sėkmės dalelę su pasididžiavimu galiu priskirti ir sau. Prieš keletą metų Tolimuosiuose Rytuose organizavau ir vedžiau mūsų gerbiamo aktoriaus Donato Banionio jubiliejinį vakarą. Galėčiau vardinti ir toliau savo kūrybinę veiklą atspindinčius faktus, veiklą, kuria užsiimu jau eilę metų (beje, visuomeninę, tad ir neapmokestinamą), ir apie kurią Lietuvoje žino tik su tuo susiję kinematografininkai. Tačiau kad ir kokių gražių tų švenčių būta, kad ir koks saldus pergalės ir pasididžiavimo Lietuva jausmas apimdavo, manęs pradėjo nebetenkinti tos vienadienės šventės.
Atėjo metas kelti sau prasmingesnius tikslus ir ieškoti kelių jiems įgyvendinti. Prisipažinsiu, turėjau jų ne vieną, bet nutariau mesti iššūkį ne tik aplinkiniams, bet ir pačiai sau, eidama į politiką. Puikiausiai suprantu, kokį rizikingą žingsnį žengiu, bet su visa atsakomybe pareiškiu, kad esu pasirengusi maksimaliai išnaudoti savo patirtį ir galimybes, įgyvendindama pačios iškeltus uždavinius. Gyvenime į viską žiūriu atsakingai, esu pareiginga, visada laikausi duoto žodžio ir, beje, niekada niekur nevėluoju :)
Man priimtinas Naujosios sąjungos siekis kiekvienam žmogui Lietuvoje sudaryti sąlygas gyventi pagal europietiškus gerovės standartus. Te nelieka šis tikslas vien žodinė išraiška, kelianti žmonėms ir taip jau subliuškusį pasitikėjimą mūsų valdžia ir Seimu. Gal esu idealistė, bet tikiu, kad turint aiškiai užsibrėžtus tikslus ir daug dirbant, juos įmanoma paversti realybe. Neketinu žarstytis populistiniais priešrinkiminiais pažadais ir daryti norus pildančios „auksinės žuvelės“ įspūdį, bet galiu pažadėti atiduoti visą savo energiją iškeltiems tikslams įgyvendinti. O jie būtų tokie.
Padėti menininkams spręsti susikaupusias jų problemas. To sieksiu, bendradarbiaujant su kūrybinėmis sąjungomis, gaunant betarpišką informaciją iš pirmų lūpų. Įteisinti menininko statusą, suteikiantį socialines garantijas, senatvinę pensiją dirbantiems pagal kūrybines autorines sutartis.
Rizikuoju būti nepopuliaria, užsibrėždama tik menininkams aktualių problemų gaires, o kitus svarbius klausimus palikdama tų sričių specialistams. Man nesuprantamos ir nepriimtinos partijų tarpusavio kovos, tad ir pati tikrai nesuruošiu eiti kovoti su savo kolegomis menininkais, esančiais kitose partijose. Nenoriu eiti „prieš“, o noriu eiti „už“. Mus turėtų vienyti vienas ir tas pats tikslas, juk mūsų taip mažai – tik 3 milijonai!
Tačiau noriu pasakyti, kad ir pačiais sunkiausiais laikais, net ir kare, žmonėms visuomet reikėjo ne tik duonos, bet ir reginių. Juk su kokiu džiaugsmu kareiviai sutikdavo atvykusias pas juos koncertuoti tuometines kino žvaigždes Marleną Dietrich ar Marilyną Monroe! Taip ir dabar po koncertų Afganistane grįžta sukrėstos mūsų įžymybės Jurga Šeduikytė ar Marijonas Mikutavičius. Tai ir yra įrodymas, kad visais laikais žmonėms reikėjo ne tik duonos, bet ir reginių!
Esu dėkinga likimui, kad rinkimai suteikė man galimybę kreiptis į Lietuvos žmones. Tad ir noriu pasakyti: pradėkime pirmiausia nuo savęs! Kiekvieno Lietuvos piliečio norėčiau paklausti: o ką gi tu pats padarei, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, užuot be paliovos burnojęs ir kritikavęs kitus?! Liaukimės pagaliau trinti rankas iš džiaugsmo, kad sudegė kaimyno troba, užuot padėję ją atstatyti!
Nustokime narstyti savo artimųjų kaulelius, ieškodami pirmiausia tik blogųjų pusių ir nieku gyvu nenorėdami pamatyti, kad jis turi ir gerųjų. Juk ir patys pridarome klaidų ir nesame šventieji! Labai apmaudu, kad tai jau tapo lietuvių išskirtiniu nacionaliniu bruožu. Kodėl? Tai ir yra mūsų kultūringumo stoka arba jo nebuvimas...
Vaikai ne be reikalo kartais pajuokauja: Kas ant kito sako, ant savęs pasisako. Ir iš tikrųjų, žiūrėk, tas mistinis bumerangas anksčiau ar vėliau ima ir grįžta pas tave patį... Tik kam nuo to geriau? Ar taip ką nors pasieksime? Ar jau taip malonu murkdytis pačių pilamame purvyne?...“Neteisk kitų, tai ir pats nebūsi teisiamas“. Išmokime pagaliau pakantumo, tolerancijos vieni kitų atžvilgiu. Tai ir yra europietiško gyvenimo standarto dalis.
Pati esu prieš piktdžiugišką, nepagrįstą, visa griaunančią kritiką. Esu tik už geranorišką, konstruktyvią kritiką, kuri skatina keistis, tobulėti ir eiti į priekį. Mano metodas: į blogį atsakyti gerumu!...