Na, bet gavau paskyrimą dirbti viešbutyje–restorane–bare Kornvalyje. Prie jūros! Kaip pasakoj. Pirmas porą savaičių alpau nuo miestelio gražumo, paskui gerą mėnesį žliumbiau iš nuovargio ir liūdesio. Darbo buvo labai daug, bet per neilgas savo pertraukėles spėjau atkreipti dėmesį į šeimininko (ir visų bent kiek dažniau apsilankančių alaus gėrėjų) numylėtinį gitaristą.
Beveik kas vakarą po darbo jis ateidavo į lauko barą, atsinešdavo gitarą ir grodavo. O kaip grodavo! Aš netgi tyčia rinkdavausi plauti priskretusius puodus virtuvės gale, kad galėčiau pasiklausyti.
Galiausiai, kai apėmė nenumaldomas liūdesys, kartą priėjau prie jo ir paprašiau paskolinti gitarą (prieš išvažiuodama kaip tik lankiau pamokas ir užėjo noras vėl pabambinti stygas). Jis sutiko (vėliau prisipažino, kad niekam kitam gyvenime gitaros neskolintų, nes tai buvo jo didžiausias turtas).
Dar po savaitės supratau, kad visiškai nieko nebeatsimenu ir paprašiau, kad mane pamokytų groti. Po kelių tokių pamokų jau susitikdavom „a la pamokoms“, bet iš tiesų gitara likdavo atremta į sieną, o mes iki paryčių plepėdavom... Paskui prasidėjo vidurnakčio pasivaikščiojimai po darbo, trumpos išvykos prie jūros, lazanijos kepimas ir kiti pasimatymai.
Laikas taip greitai prabėgo, kad net nespėjau susivokti, kai jau atėjo laikas skristi namo... Greičiausiai pirmą kartą gyvenime TAIP nenorėjau grįžti namo. Jis pasisiūlė nuvežti į oro uostą (o iš Kornvalio ten nemenkas gabaliukas). Abu rūškanais veidais atsisveikinom, bijodami, kad tai, ką visi šnekėjo („Padraugavo per atostogas, ir baigta“) nebūtų tiesa.
Juk aš – lietuvė, Lietuvoje palikau šeimą, nebaigtas studijas, o jis – anglas, turi gerą darbą ir nemoka nė jokios užsienio kalbos.
Vos lėktuvui atsiplėšus nuo žemės, apsipyliau ašaromis ir nusiraminau tik likus pusvalandžiui iki nusileidimo. Subariau save – juk grįžtu namo, tris mėnesius nemačiusi tėvų, jie manęs taip išsiilgę, džiaugiasi. Sutikimo salėje jau pavyko išspausti beveik nuoširdžią šypseną, bet dar ilgai buvau kaip nesava.
Bet jis manęs taip lengvai nepaleido. Vos grįžau namo, pasipylė ilgiausi elektroniniai laiškai, pokalbiai telefonu (kol galiausiai supažindinau jį su tokia technikos naujove kaip Skype‘as). Pusę metų bendravom virtualiai. Kai jis pirmą kartą atskrido manęs aplankyti, galvojau – širdis sprogs!
Paskui dar kartą. Ir dar kartą. Ir kiekvieną kartą vis sunkiau buvo išlydėti jį į oro uostą ir nežinoti, kada susitiksim vėl.
Po kiek daugiau nei pusmečio jis galiausiai pasakė: „Zuiki, aš taip nebegaliu (širdis apmirė). Be tavęs nebegaliu. Jeigu aš atvažiuosiu gyventi su tavimi, ar priimsi?“ Taigi jau pusantrų metų gyvename kartu. O jausmas – lyg vakar būtume susipažinę ir įsimylėję iki ausų. Auginame katiną, pomidorus, esame susižadėję ir planuojame ateitį kartu. Lietuvoje. Ne visi vasaros romanai baigiasi kartu su vasara.
Rūta
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
